„Kartą valgiau barščius ir lašas nukrito ant baltų marškinėlių. „Čia dabar kas…“ – pagalvojau. Bet tuojau pat sau atleidau. Gi reikia sau atleisti visokius nesklandumus.
Kartą, dar būdamas mažas, Maksas valgė sriubą ir apsipylė švarius marškinėlius. „Pasistenk valgyti atidžiau“, – automatiškai išsprūdo man. Aš gi labai norėjau būti idealia.
Ir nusprendžiau. Pamėginsiu per visą dieną duoti pastabas sau. Tokias, kokios automatiškai išsprūsta suaugusiems dėl vaiko nesėkmių.
Rytą nuskubėjau į virtuvę ir pamačiau kriauklėje neišplautą vakarykštį puodelį.
– Tau sunku buvo išplauti? – nuskambėjo ausyje. – Reikia pratintis prie disciplinos. Nes kitaip iš tavęs nieko gero neišeis.
– Brrr… – papurčiau galvą. Nieko gero. Iš manęs ir neišėjo nieko gero. Gerai – kai visą gyvenimą vienoje darbovietėje. O aš – riedu kaip guboja per kopas.
Pradėjau autis batus, – reikia eiti su reikalais.
– Užkulnio neįlenk! Aukis tvarkingai. Iš tikrųjų, tai batų šaukštą reikia naudoti. Nežinai kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė. Taip-taip, pirštu padėk sau apsiauti. Pats tas – štai todėl gražaus manikiūro ir neturi!
Nuotaika ėmė prastėti. Ėdantis dalykas tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis.
Einu gatve, paukščiukai, grožis… Nuspiriu obuoliuką.
– Batų galus nuspardysi. Niekaip nesugebi pasaugoti.
Jau namie, ruošdama pietus, atidariau spintelę virš galvos, kad pasiimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau ir ka-a-aip trenksiu galvą visa jėga į durelių kampą – barkšt! Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O iš vidaus į ausį:
– Aš gi sakiau! Kiek kartų tau kartoti – uždarinėk dureles! Štai, dabar srėbk pasekmes.
Paskui atsisėdau ir ėmiau liūdėti. O į ausį:
– Ko sėdi, poniute? Mažai namie darbų?
O paskui, paskui… Iki ašarų pasidarė blogai. Nes tokio balso priežiūroje gyventi neįmanoma. Būtent – gyventi.
O kai tas balsas – tavo mama?
Nuo to laiko mes su Maksu žaidžiame futbolą nukritusiais obuoliais – vasarą. O žiemą – ledukais. Kartą pusę kelio nužingsniavom spardydami didelius ir mažus ledo gabalus. Mes juokėmės. Ir buvo nusispjaut dėl batų!
Kai jam liūdna, visada apkabinu. Juk tai geriau nei žodžiai. Iš tiesų, geriau už bet kokius žodžius.
Mylėkite ir apkabinkite save ir savo vaikus.
Išgyvendinkite iš savęs bjaurų komentatorių. Tegu prisiminimuose iš vaikystės lieka nuspardyti batų galai, dėmės nuo skanios sriubos, juokas ir tikėjimas – tave myli ir priima bet kokį.“
L. Ligovskaja (vertimas)na