Geriausią mano gyvenime patarimą gavau iš moters dailininkės, gerokai už mane vyresnės. Man tada buvo dvidešimt su kažkiek, jai skundžiausi tuo, kad nesuspėju užsiimti kūryba: dirbu trijuose darbuose, gyvenimas žiauriai sudėtingas, gyvenu su krūva kaimynų, turiu daugybę reikalų, o norėčiau ramiai rašyti ir kad niekas manęs neblaškytų, bet laiko amžinai trūksta.
Ji išklausė manęs, patylėjo ir paklausė:
- Ko tu pasiruošusi atsisakyti, kad gyventum tą gyvenimą, apie kurį, tariamai, svajoji?
Raktinis žodis buvo „tariamai“.
Viskas mano viduje sureagavo. Aš siaubingai įsižeidžiau. Ką reiškia „tariamai svajoju“? Aš? Visiems aišku, kad rašymas man – svarbiausias dalykas gyvenime.
Ji pasakė:
- Kodėl tu apsimeti, kad rašymas – svarbiausias dalykas gyvenime, jeigu visas tavo gyvenimas priklauso kitiems reikalams ir tikslams?
Kol bandžiau atgauti kvėpavimą, ji atakavo vėl:
- Tebūnie, turi tris darbus. O kaip vadinasi tavo mėgstamas serialas?
-
„Sopranų klanas“.
-
Nuo šios dienos tu nutrauki sutartį su kabeline televizija. Taip išeina, kad tu turi laiko sekti Sopranų klano gyvenimą, bet neturi laiko gyventi savąjį?
Aš tylėjau.
- Į kokį barą eini su draugais? Pamiršk jo pavadinimą. Koks tavo mėgstamas žurnalas? Viskas, daugiau jo neskaitai.
Man patinka jos patarimai. Juose nėra iliuzijos pavadinimu „tu gali gauti viską, ko panorėsi“. Negali. Tai, ką veiki kiekvieną dieną, sudaro tavo gyvenimą. Jeigu tavo svajonei nėra vietos tavo kasdienybėje, reiškia, yra kažkas už tai svarbesnio.
Vienintelis būdas suprasti save – nustoti save apgaudinėti. Paroje dvidešimt keturios valandos. Kas man svarbu, o kas – ne? Tik atsakius į šį klausimą, galima sukaupti laiko ir jėgų tam, kad taptum kuo nors. Kad taptum savimi.
Liz Gilbert (vertimas)