Rašytojas F. Beigbeder vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų. Televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų žvaigždė.
Daugumai tikrai žinomas posakis, kad meilė trunka trejus metus. Tačiau ar žinojote, iš kur šis posakis atsirado?
Iš šios knygos nelabai daug tikėjausi. Knygos viršelis irgi nelabai patiko. Tačiau perskaičiusi knygą per du vakarus supratau, kad visgi tikriausiai klydau 😊
Knygoje aprašoma ką tik išsiskyrusio Marko psichologinė būsena, jo ieškojimai recepto, kad pasijustų geriau (tam jis netgi sudarė liūdnų dainų, kurių reikėtų klausytis, norint išsikapanoti iš visiško dugno, sąrašą).
Pats Marko personažas labai gerai apibūdintas pačioje knygos pradžioje: „toks jau jis, tas Markas Maronjė: apsimeta esąs bjaurus po švelnaus velveto kostiumu, nes gėdijasi švelnumo. Jam ką tik sukako trisdešimt: nei šioks, nei toks amžius- esi per senas būti jaunas ir per jaunas būti senas. Jis daro viską, kad pateisintų savo reputaciją, kad nieko neapviltų. Norėdamas papildyti reprezentacinį albumą, pamažu tapo savo paties karikatūra. Pavargsta įrodinėti esąs mielas ir gilus, todėl vaidina piktą ir paviršutinišką kaip kiti, ima elgtis vėjavaikiškai ir net niūriai. Taigi pats kaltas, kad, šokių aikštelėje sušukus „Jė jė! Išsiskyriau!“, niekas neprieina paguosti. Tik lazerio spinduliai it daugybė iečių perveria jo širdį.“
Marko nuomonė apie vedybas negailestinga. Anot jo, „vedybos- tai didžiulis apgaulės mechanizmas, pragariškas sukčiavimas, apgavystė, kurioje prasmegom lyg du maži vaikai. Kodėl? Kaip? Labai paprastai. Jaunas vyras prašo rankos moters, o ji – akys spindi, nervingai juokiasi, verčia kartoti prašymą. Vos tik atsako „taip“, juos staiga prislegia ilga įsipareigojimų virtinė… “ Jis be jokių pagražinimų aprašo ir skyrybų procesą (kurio metu pasigenda būti apsuptas draugų, kaip kad buvo vestuvių dieną). Herojus įsitikinęs, kad „tuokiamasi lygiai taip, kaip laikomi baigiamieji mokyklos arba vairavimo egzaminai: nori įtilpti į tą pačią formelę, kad būtum normalus, normalus, NORMALUS bet kokia kaina.“
Herojaus sarkazmas kalbant apie vedybas sukelia šypseną (švelniai tariant 😊 ). Nes anot jo, „vedybos – tai juodieji ikrai pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nevirškinate to, ką dievinate, ir galų gale ima pykinti“.
Markas (nors visos knygos metu jautėsi,kad tai paties autoriaus išgyventi dalykai…) visos knygos metu bando paaiškinti, kad meilės bėda yra tokia: kad būtum laimingas, tau reikia saugumo, o kad būtum įsimylėjęs – nesaugumo.
Man patiko šio autoriaus rašymo stilius – lyg sarkastiškas, išjuokiantis, bet tuo pačiu „kapstantis giliau“ ir priverčiantis susimąstyti. Knyga „susiskaitė“ labai greitai ir labai „taikliai“ . Kad ir toks pasakymas – „antrą kartą pamačiau Alisą kažkokiam vakarėly, kurio aprašymas tik gaišintų laiką“. Romane daug įdomių išsireiškimų ir rodos išgyventų, „išjaustų“ lozungais galinčių tapti minčių (Pav. „Norėčiau reinkarnuotis į VHS vaizdo magnetofoną ir ištrint mane persekiojančius vaizdus.“)
Tačiau, ar tikrai meilė trunka tik trejus metus? Siūlyčiau perskaityti knygą ir išsiaiškinti 🙂
Citatos:
„Pamažu suprantu, jog norint išlikt įsimylėjus reikia, kad abu turėtų kažką neapčiuopiama.“
„Gražiausios šventės tos, kurios vyksta mūsų viduje.“
Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, Vilnius 2009, psl. sk. 140. Knygą priskyriau prie perskaitytų knygų su skaičiumi pavadinime.