„Viena moteris išsiskyrė su vyru. Dėl menkniekio. Jis jos nepasitiko oro uoste.
„Ką, jinai maža, ar ką? Galima išsikviesti taksi ir puikiausiai parvažiuoti namo. Pinigų turi. Kokia prasmė trenktis taip toli, eikvoti pinigus ir laiką, jei patogiau pasiimti taksi ir parvažiuoti?“
Ši moteris taip ir padarė. Įėjo į kambarį, vyras prie kompiuterio; jis atsisuko ir pasakė: „Tu atvažiavai? Sveika!“, – ir vėl įsmeigė akis į ekraną. Arba ant sofos su planšete. Arba darbe. Viskas buvo normaliai. Bet ji išėjo.
Ir niekas negalėjo suprasti, kur esmė. Ji ir paaiškinti per daug negalėjo.
Betgi tai taip svarbu, kai mus pasitinka. Traukinys, pagaliau, įvažiuoja į peroną, lėtai-lėtai. O visi žiūri pro dulkėtus langus, atitraukę užuolaidėles – kur maniškiai? Kur pasitinkantys? Taip baugu nepamatyti saviškių minioje – o perone minia, kai kurie net su gėlėmis. Ir visi eina-bėga palei lėtą traukinį, irgi žiūri į langus – kad pamatytų savus. Ir džiugiai pasitiktų.
Paskui, galbūt, vėl rietenos prasidės arba smulkūs įžeidimai, klausimai, pokalbiai apie nieką; bet susitikimo momentas – jis laimingiausias. Tai meilės akimirka, kai matai brangų veidą. Ir norisi garsiai bendrakeleiviams pasakyti – o mane pasitinka, matote? Vyras, arba mama, arba tėtis, arba senelis su močiute! Arba štai, draugai. Žiūrėkite! Štai jie!
Kai iš lėktuvo eini, iš įpročio žiūri į minią sutinkančių – ieškai savų. Nors pats gi liepei nepasitikti – kam tie rūpesčiai? Pasiimsiu taksi ir atvažiuosiu. Ką, ar aš mažas? Tai mažus pasitinka. Kaip gimstame – taip ir pasitinka. Nevykusia puokšte, džiaugsmingais veidais, nauju vežimėliu… Stovi, laukia, mindžiukuoja – reiškia, pasitinka. Tai meilė. Kai mus pasitinka – tai meilė, švari ir nesavanaudiška. Tokia reta.
Ir ši moteris suprato, kad jos nemyli. Nemyli, kaip turėtų. Visa siela ir visa širdimi. O tiesiog gyvena šalia… Ir išėjo. Ir ištekėjo už kito žmogaus, kuris pasitinka. Ir jinai jį pasitinka, nors tai vargina ir neprotinga…
Manau, ir ten, kitame pasaulyje, mus irgi pasitiks. Kaip perone, mūsų brangūs ir mylimi. O mes juos iškart pažinsime – minioje, tarp nepažįstamų žmonių. Ir eisime prie jų, ir apkabinsime, ir nueisime kažkur į namus, plepėdami ir pasakodami naujienas.
Tai meilė.“
Anna Kirjanova (vertimas)