Šiandien užbėgau į parduotuvę. Eilėje prieš mane moteris su dukryte. Mergaitei kokie penkeri.

– Mama, galima aš pati sukrausiu produktus ant prekystalio? – klausia ji.

Labai nori padėti.

Mama nervinasi, galbūt kur nors vėluoja, galbūt tiesiog neišsimiegojo.

– Gerai, tiktai paskubėk… – išsiblaškiusi taria dukrai.

Mergaitė su dideliu užsidegimu ima krauti produktus iš vežimėlio ant prekystalio. Skuba. Mama patikėjo tokį dalyką! Reikia pateisinti lūkesčius! Ir staiga…

 

Maišelis su sorų kruopomis krinta ant grindų ir sprogsta. Kruopos beveik neišbyrėjo, bet maišelis suplyšęs. Mergaitė iš siaubo sustingo. Ką ji padarė!

– Na štai, – atsidūsta mama. – Taip ir maniau! Štai ir pasitikėk! Ne rankos, o kabliai! Ko besiimtum… Dabar reikia paimti naują kruopų maišelį!

Mergaitė be garso verkia. Ji nebenori nieko krauti. Ji nevykėlė. Rankos – kabliai. Taip mama pasakė.

– Duokite man, juk beveik niekas neišbyrėjo, aš į kitą maišelį įdėsiu ir neškitės, juk patys sudraskėte! – sako kasininkė.

– Mes nesudraskėme, mums nukrito. Jis pats suplyšo. Man reikia nesuplyšusio pakelio! – susierzinusi sako mama.

Ji pati sukrovė likusius produktus ant prekystalio. Ir, visos eilės nepasitenkinimui, nuėjo naujo sorų maišelio.

– Duokite maišelį, – prašau kasininkės.

Imu kitą maišelį ir prašau mergaitės, prie kasos sustingusios tarsi mumija:

– Padėk surinkti soras, prašau.

Ji pritupia ir mes abi renkame soras į maišelį, kol grįžusi mama atsiskaito už pirkinius.

– O kaip dabar su tomis soromis? Kurias jūsų duktė išbarstė?

Mama pasiruošė skandalui:

– Pas jus visada tokia situacija įskaičiuota į vertę. Tai ką čia man aiškinate! Aš va, galiu visus butelius sudaužyti ir tai neprivalau sumokėti. O čia soros!

– O kas už jas turi sumokėti? Aš? – užsivedė kasininkė.

Aha. Laikas sustoti! Kam tas barnis dėl nieko? Kam tiražuoti abipusį susierzinimą?

– Aš nupirksiu tas kruopas, – sakau. – Su sąlyga, kad jūsų duktė padės man sukrauti produktus ant prekystalio. Ji tai puikiai daro. O man ranką skauda.

Mergaitės mama įremia akis į mano įtikinantį žvilgsnį. Ir, tarsi atsipeikėjusi, sako:

– Žinoma Lėja, padėk tetai… Jai ranką skauda.

Aš, kad mergaitė nematytų, savo visiškai sveika ranka parodau „Puiku!“.

Lėja tarsi atsipeikėja. Pradeda atidžiai dėlioti mano prekes ant prekystalio. Stengiasi. Žvilgčioja į mamą.

– Kokia pagalbininkė auga! – sakau Lėjos mamai garsiai, kad mergaitė girdėtų.

– Taip. Iš tikrųjų! Ji ir grindis išplauti moka. Ir skalbyklę įjungti.

– Nieko sau! Tikra nuotaka! – mus palaiko dėdulė, stovintis už mūsų.

– Ir virtinukus aš tau padėjau padaryti, – primena sutrikusi Lėja.

– Oooo, virtinukus, stebuklas, ne vaikas! Užaugs – kavalierių neatsiginsit. Aš pats kad ir dabar Lėją vesčiau, bet kad jau 24 metus esu vedęs. Bet jei ne žmona…

Visi eilėje ima juoktis. Tuo metu mano prekės jau ant prekystalio. Greitai juos susikraunu į krepšį. Mes kartu su Lėja ir jos mama išeiname iš parduotuvės.

– Lėja, ar kada buvai Venecijoje? – klausiu.

– Kur?

– Venecijoje.

– Ne. Tik prie jūros buvau.

– Žinai, kol kas ir aš nebuvau. Bet skaičiau, kad ten yra aikštė, kur labai daug balandžių. Ir jie beveik prijaukinti. Tupiasi žmonėms ant pečių. Ir ant galvos. Ir žmonės su jais fotografuojasi. Įsivaizduoji?

– Kaip smagu!

– Nori tiesiog dabar atsidurti Venecijoje?

– Čia? Dabar? – stebisi Lėja.

– Taip! – išimu maišelį su soromis. – Čia ir dabar.

Mes nueiname nuo parduotuvės toliau, kur daugiau erdvės, kur niekas niekam netrukdo ir aš sakau:

– Lėja, tu labai neįdomiai numetei maišelį. Net neišbyrėjo kruopos. Numesk taip, kad būtų BUM! Kad viskas išbyrėtų.

Lėja žiūri į mamą. Ta jau viską suprato, šypsosi ir linkčioja galva. Lėja ima iš manęs maišelį su soromis.

– Tiesiog ant žemės???

– Tiesiog ant žemės!

Lėja džiugiai teškia soras ant žemės, jos ištykšta geltonu mandarininiu fejerverku ir tuoj pat…

Aptemo dangus! Kaip rašo pasakose! Nuo stogų, nuo laidų, iš visų kampų milžiniškas pulkas alkanų balandžių skubiai neria prie spiegiančios iš susižavėjimo Lėjos kojų.

– Mama mama! Žiūrėk kiek jų daug! Mamaaa! Jie lesa mūsų soras!! Maaamaaa, mes Venecijoje!!

Mes su jos mama juokiamės.

– Puikiai. Ačiū jums. Tiesiog atsigavome. Matot, man šiandien bloga diena… – sako Lėjos mama.

– Bloga diena kiekvieną minutę gali tapti gera. Miestelis kiekvieną minutę gali tapti Venecija.

– Taip, aš jau supratau, – juokiasi mama. – jis jau tapo…

Ji priglaudžia prie savęs šokinėjančią Lėją.

– Aš savo dukrytės niekam neleisiu skriausti, – sako ji.

O mergaitė ploja delniukais…

Na viskas, aš čia nebereikalinga. Išbarstytų sorų, alkanų balandžių ir laimingų mergyčių fėja skrenda toliau.

Prašau, atminkite: kiekvieną minutę viskas gali pasikeisti į gera. Arba palaukite… Arba… patys pakeiskite…

 

O. Saveljeva (vertimas)

Parašykite komentarą