Mes būsime pirmoji karta, kuri nepaliks savo pėdsakų…

   Mes nepaliksime savo laiškų. Iš savo jaunystės, kai viskas taip aštru ir nedaloma, nors vėliau supranti, kad taip nėra. Mes nepaliksime savo laiškų kai buvom vyresni – draugams, su kuriais ilgimės anksčiau buvusių nesvarbių dienų. Mes nepaliksime savo braižo, nepaliksime sutrinto, suglamžyto, sulankstyto popieriaus, vokų su adresais, antspaudais, vardais tų, kam ir nuo ko.

    Mes nepaliksime nuotraukų. Jos visos pražus elektroniniame chaose. Mes ir dabar jau nepasiimsime albumo su nuotraukomis, mes ir dabar neužrašysim kitoje jų pusėje – nebėra kur. Man nėra kur užrašyti, kad tai – aš, o čia – Jonukas, čia – Marytė, čia – mes. Kad ten kažkada buvo gerai… Nepavartysime rankose, nepatylėsime, neprisiminsime. O kai išeisime – neperduosime kitiems.

    Mes nepaliksime savo veidų. Savęs ir tų, kurie mums buvo visata, gyvenimas, naktinės mintys.

    Mes nepaliksime dienoraščių. Trumpų, ilgų, protingų arba ne. Niekas negalės perskaityti, kokie buvome mes ir mūsų dienos. Jau mes patys, po kurio laiko, jų negalėsime perskaityti. Nepradėjome rašyti ir netęsėme…

    Sveika, madingų dalykėlių, kompiuterių ir socialinių tinklų epocha. Tau pavyko mus ištrinti.

Autorius: P. Subotin (vertimas)

Parašykite komentarą