Autorė – amerikiečių rašytoja, gimusi 1960 m. rugsėjo 25 d.
Tai pirmasis šios rašytojos istorinis romanas, kurį įkvėpė nugirsta istorija apie devyniolikmetę iš Belgijos. Tai paauglė, padėjusi sąjungininkų kariams pereiti per Pirėnus į Ispaniją.
Nežinau, ar būna „lengvų“ knygų apie karą? Ar būna tokių istorijų su laiminga pabaiga? Ar išgyvenusius karą galima laikyti laimingais?..
Knygoje aprašomas antrasis pasaulinis karas Prancūzijoje. Vokiečių okupuoti miestai, miesteliai; maisto trūkumas, baimė kažką ne taip pasakyti ar padaryti… Visa tai dar ne taip baisu… kaip tų prisiūtų geltonų žvaigždžių išdavikiškas mirgėjimas…
Niekada nesupratau šitokio sprendimo – išžudyti visus žydus, „išvalyti“ žmoniją nuo „netikusios“ tautos. Kažkoks nužmogėjimas! Visiška nesąmonė! Tačiau tai vyko. Ir visai neseniai…
„Viana nedvejojo. Dabar ji žinojo, kad neutralus likti negali niekas; kad ir kaip bijojo rizikuoti Sofi gyvybe, staiga ją ėmė dar labiau bauginti žinojimas, jog dukrai teks augti pasaulyje, kuriame geri žmonės nieko nedaro, kad sustabdytų blogį, kuriame gera moteris gali atgręžti nugarą į bėdą patekusiai draugei“.
Knygoje aprašomas dviejų sesių Vianos ir Izabelės gyvenimas: jų iššūkiai, pasirinkimai karo metu, baimė, meilė, netektys, sielvartas, neapykanta…
Neįsivaizduoju, kaip sunku tokiu metu pasirinkti. Ir kaip sunku po visko, pasibaigus karui, gyventi toliau… Turėtų būti neįsivaizduojamai sunku…
Labai įsimintina, įtraukianti ir jaudinanti istorija.
Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė, Kaunas: Jotema, 2016 m. Psl. sk. – 496. Knygą priskyriau prie knygų, kuriose aprašomas gyvenimas vyksta Prancūzijoje.