Vakar išsikviečiau taksi, atvažiavo žmogus, bendravimas su kuriuo mane sukrėtė iki sielos gelmių. Sukrėtė taip, kad aš antra diena visiems apie jį pasakoju.
Sėduosi į mašiną. Vairuotojas šypsosi… Aš irgi, bet telefone kažko ieškau darbo reikalais.
Jums nepučia? Ne, ačiū, viskas gerai. Nešalta? Ne, man tikrai viskas gerai. Norite saldainių? Ką tik jų nusipirkau. Labai skanūs! Želė. Dievinu juos! Įprastai keleiviams nesiūlau, tai netaktiška. Bet jums kažkodėl panorau. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite? Noriu! Atidavė man visą dėžutę…
Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks aukštas reitingas taksi firmoje.
Sustojame prie šviesoforo, aplink mašinas laksto vaikai su gėlėmis. Klausia, gėlės patinka? Patinka. Sustabdo vaikus, perka man gėles. Man akys ant kaktos. Važiuoju, šypsausi… Malonu. Mėginu suprasti kas vyksta – rytas, gal dar ne visai pabudusi esu…
Pradėjom kalbėtis apie vaikus. Jo duktė antrame kurse Londone. Nuo to, ką jis pasakė paskui, man žandikaulis atvipo iki grindų.
„Žinote, aš toks laimingas, kad turiu vaiką. Žmoną. Darbą. Man tai labai patinka. Štai skambina dukra, prašo kažkokiems dalykams pinigų. Na, ji ten, Londone. Ilgisi. Aš jai pervedu pinigų ir taip gera sieloje pasidaro. Tiesiog džiūgauju! Kad savo vaikui kažką gero padariau. Įsivaizduoju kaip ji kokias nors sukneles sau pirksis, picą su draugais užsisakys, – jai viskam užteks. Ir man tiesiog šilta.
O dar žinokit, kai žmoną nuvežu manikiūro darytis, sumoku pats. Ir taip džiaugiuos! Jinai gi paskui tą manikiūrą man dar dvi savaites rodys ir šypsosis. Ir man taip gerai, jūs net neįsivaizduojate. Aš gi kažką gero šeimai padariau! Ir paskui dėl to toks gerumas ant širdies.“
Tuo metu jau pamiršau apie skambučius telefone.
„O žinote dar kas, taip mažai tėra laimingų žmonių! Štai žiūriu į praeivius ir praktiškai nematau „savų“, besišypsančių. Visi tokie niūrūs ir nelaimingi. Jūs iš viso pirmoji iš keleivių per pastarąsias dvi dienas, kuri man nusišypsojo.
Neseniai susitikau pažįstamus. Turi du vaikus, vienas pirmoje, kitas trečioje klasėje. Skundėsi, kaip brangu vaiką mokyklai suruošti, visus reikmenis supirkti, vadovėlius, uniformas ir t.t. Penkiolika minučių pasakojo, ir veidai jų buvo tragiški. O aš pasiūliau sprendimą. Žinote kokį? Pasakiau – eikite į artimiausius vaikų namus ir atiduokite savo vaikus, jeigu jie jums problema. Ir nebus vargo nei dėl mokyklos, nei dėl uniformos, nei dėl vadovėlių. Jie atsakė: „na ne, ką jūs, taip negalima, mes gi juos mylime, tai juk mūsų vaikai.“
Na, tai jei jūsų vaikai – reiškia, būkite dėkingi už tai, kad jie pasirinko būtent jus, kad gimė jūsų šeimoje. Kad Dievas atsiuntė jums sveikus, gražius vaikus. Daug žmonių svajoja apie juos ir už tai visus pinigus atiduotų, o jūs jau turite tą dovaną. Likimo dovaną. Mylėkite juos – darykite viską dėl jų. Ir darykite taip, kad jie apie visa tai net nesužinotų. Nemylite – atiduokite į vaikų namus. Kodėl skundžiatės?
Tokie laimingi žmonės, o savo laimės visai nepastebi. Ir dauguma taip, tiesa?..“.
Jis apie kažką dar pasakojo. Aš tylėjau, klausiausi (taip būna retai), o mano galvoje visą laiką sukosi sakiniai: „sumoku už žmonos manikiūrą ir džiaugiuosi“, „darau kažką dėl vaiko ir džiaugiuosi“. Supratau, kad šis taksi vairuotojas – Vairuotojas, ne verslininkas, ne investuotojas, ne politikas. Jis nepatenka į jokius vyrų Top-100, kaip kai kurie mano pažįstami. Jo nėra ant žurnalų viršelių. Iš jo neima interviu. Jis netgi neuždirba tiek, kiek aš. Bet gyvenimo jame daugiau, nei visuose kituose! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau, nei visuose žmonėse, kuriuos kada nors buvau sutikusi.
Aš žiūrėjau į savo aplinkos vyrus ir maniau, kad tai normalu. Būti amžinai surūgusiu veidu (tu gi dideliame versle), arba nesišypsoti, būti amžinai užsiėmusiu ir nepatenkintu, nemokėti džiaugtis, arba sakyti moterims „ooo, vėl savo salonams iš manęs pinigus siurbi“, arba traktuoti gyvenimą kaip kovą ir išbandymą.
Aš išlipau iš mašinos su gėlėmis, saldainiais ir palydėta 100500 komplimentų.
Įdomu, ar jis savo šviesą skleidžia visiems žmonėms?
Išlipau ir supratau, kad man tiesiog šviesu. Koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks kosminis santykis su gyvenimu.
Tokių įžvalgų ir nušvitimų jokiuose mokymuose nesu gavusi.
Mokytojai – šalia.
Z. Torochova (vertimas)