Iš esmės niekas nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, išsiverdi kavos, tingiai raukaisi prie savo pusryčių… Tiktai kiekvieną dieną už lango vis tamsiau. O vieną kartą, suskambėjus žadintuvui, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

   Ruduo panašus į savotišką ligą: pradžioje tu mėgaujiesi spalvų kaita, rankomis gaudai krintančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nesuvokiamą liūdesį ir tave apima ramus švelnumas mylimiems ir artimiems, tarsi rytoj, su paskutiniu ant asfalto nukritusiu lapu, išnyks ir jie.

   Bet laikas eina ir poetiška uždanga nukrinta nuo rudens, apnuogindama plikus medžius, šaltį, apniukusį dangų, rūkus ir pirmąjį šlapią sniegą, greitai pavirstantį į purvą po sušalusių žmonių su rūsčiais veidais kojomis.

Bet kuo šaltesnė ir beviltiškesnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta minkšta šviesa namuose.

Ir jeigu vasara – laikas bėgti iš namų pasitikti neišsipildančių paaugliškos sielos svajonių, tai vėlyvas ruduo – laikas grįžti.

Al Kvotion (vertimas)

 

Parašykite komentarą