Lietus prisiminė, kad jis rudeninis ir įsivaizdavo save karaliumi! Išmėgindamas savo paletę ėmė siausti lapų alėjose, tikrindamas savo meistriškumą pralėkė stogais, ir oriai sugurguliavo baloms jo didenybės – lietaus teises.

Užtat kaip ryškiai plykstelėjo skėčiai, – teka spalvota upe, puošdami lietaus karalystę ir kartais žvilgčiodami į debesėlius, jo maitintojus. Bet… kaip sakoma, sostas tuščias nebūna, gerai būtų nors vakarop paguldyti jo didenybę, nes juk pabėgs nakčiai ir jūra jam iki kelių. Karalystė nurengta, nuauta, tik likusi lapija tyliai žvilgčioja į savo karalių, svajodama išdžiūti nors nuo vieno užsukusio saulės spindulio, deja.. Visi spinduliai sulekia į vaivorykštę ir ten tupi, laukdami saulės, kad blykstelėję basomis pėdutėmis, pabėgtų į savo saulėtąją karalystę, kur taip jauku ir šilta.

Retos rudeninės saulėtos dienos tylios ir nuovokios, jos užpildo savimi dangaus kraštelį ir svarsto: o gal jau laikas grįžti atgal, juk nespėsi net atsipeikėti, kaip atsėlins šaltas vakaras. Todėl saulė stovi ant vienos kojos, antrą laiko paruošusi, kad spėtų pabėgti!

Rudens naktis didinga ir rūpestinga, ji išlaisvina garsus ir mezga tylą; erdvės dabar daug, megzk ir megzk, stebėdama mėnulį ir pavydėdama jo žvaigždėms. Juk reikia gi kažkuo užsiimti, kai tokia tyla. Žibintų šviesos jaukiai šnekasi su šėlstančia tamsa, ir šnabždasi lapai, apsikabinę savo lengvus sparnelius.
Mieguista erdvė paskleis garsus po namus ir lauks aušros, kai atsipeikėjęs horizontas pasieks saulės kraštelį ir rūpestingai pamaitins ja visą žemiškąją karalystę. Juk bet kas, esantis soste, plečia savo karalystę, tausodamas aušrą!

 

L. Zabelina (vertimas)

Parašykite komentarą