Lai būna artimieji su mumis
Per lietų smarkų ir gūsingą vėją.
Kai plaukia nerimas debesimis,
Kai skausmas širdyje vis auga ir didėja,


Kada vienatvė tyliai beldžiasi langan,
O liūdesys – lyg svečias neprašytas,
Neklausdamas, ar reikalingas kam,
Įeina pro duris, vos vos atidarytas.


Kai reikia pasiguost ir pasitart,
Kai nebėra kur savo džiaugsmą dėti,
Kai taip sunku, kad noris išsiverkt,
Jie – tarsi angelai likimo pažadėti.
Aldona Murauskienė

Parašykite komentarą