…Degančios žvakės prasmė.
Ar įmanoma dar žemiau nulenkt galvą,
kad grumste, šviežiam žemės grumste
žvaigždžių kapinynai
kaip danguje taip ir žemėje
sužibėtų:


mirusiaisiais šviečiam visatoje,
jų atspindžiais degam.
Tamsa, begalinė tamsa be jų,
našlaitystė ir vienišumas.

Paskui žvakę. Tamsoje paskui žvakę.
Kur dar galėtume eiti,
kad nepralaimėtume,
mirusiaisiais pasišviesdami –
o, jų rankos, jų akys!
Vis dar pažįstame juos ir jiems nusišypsom.
Aš taip senamadiškai žiūriu į juos
ir taip jais tikiu. Labiau nei gyvaisiais.

Taip, nėra amžinatilsio mirusiems.
Niekas nežino, kur jis galėtų būti.
O ir jie patys – kur jų tikroji buveinė?
Mumyse? Niekad nesutinkame jų.
Atsiminimai. Gęstantys atsiminimai.
Arba degančios žvakės prasmė,
jos virpesys – kas tai yra:
džiaugsmas, baimė, drąsa,
skausmas, muzika, šokis,
begalinis jos noras
pastangos pasakyti, pranešti,
nuraminti, paguosti, pašaukti –
deja, nesuprantamos pastangos.

Liepsnoje gilioji prasmė:
liūdesy, lapo virpėjime,
arba verksme.
Štai ji pašoka.
Sustingsta. Nutyla.
Klausosi mūsų tylos.
Ir viską atleidžia.
Taip mums atrodo.

Tamsoje sukirbėjo kažkas –
paukštis, turbūt susivėlinęs.
Ar graudulys.

Gal Dievo dvasia ar vėlė

su visais atskubėjus į Vėlines.

Justinas Marcinkevičius, 2005

Parašykite komentarą