Tai vienos šeimos istorija. Apie jų geresnio gyvenimo paieškas Aliaskoje. Istorija pasakojama trylikametės Lenės akimis keliais etapais:

I dalis, kai Lenei trylika metų (1974 metai) ir ji su tėvais išvyksta gyventi į Aliaską.

II dalis, kai Lenei septyniolika (1978 metai) – jos įsimylėjimo bei tėvo smurtavimo prieš mamą suvokimo laikas.

III dalis, kai Lenė jau suaugusi (1986 metai).

Autorė tikrai meistriškai ir labai tikroviškai aprašo savo knygos herojų gyvenimus. Sugeba taip įtikinti, jog patiki  ir nebegali padėti šios knygos į šalį iki pat pabaigos…

Knygoje ypač sužavėjo Aliaskos gamtos aprašymai ir tai, kaip ji keitėsi nuo 1974 m. iki 1986 metų.

Tikrai jaudinanti ir labai gyva istorija! Rekomenduoju!

 

Citatos:

„Knygose mirtis išreiškė daug dalykų – simbolizmo tam tikrą žinią, katarsį, atpildą. Buvo mirtys, užklupdavusios sustojus širdžiai, ir kitokios mirtys, pačių pasirinktos, <…> Mirtis tave pravirkdydavo, užliedavo liūdesiu, bet geriausiose Lenės knygose ją sekdavo ramybė, pasitenkinimas ir jausmas, kad istorija baigėsi tinkamai.

Tikrame gyvenime, kaip Lenė įsitikino, viskas kitaip. Mirtis tėra pabaiga, tuščia vieta ten, kur kadaise buvo žmogus. Tavo krūtinėje atsiveriantis liūdesys.“

„Ar suaugusieji paprasčiausiai mato tai, ką nori matyti, ir galvoja, ką nori galvoti? Ar įrodymai ir patirtis nieko nereiškia?“

 

Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė, Jotema, 2018 m. Psl. sk. – 512.

Parašykite komentarą