Vieną kartą tu nustoji blaškytis ir kam nors ką nors įrodinėti, su šypsena žvelgi į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, neskubi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimus ir ką nors teisti ar gelbėti, nustoji atsiliepti į skambučius žmonių, kurie seniai nežavi ir nedomina, daugiau žiūri į dangų, nei į tai, kas kuo užsiėmęs ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas įkvepia nepriklausomai nuo aplinkybių, neatsiprašinėji, nesiaiškini, nesiginčiji, neeikvoji laiko tam, kas neįdomu ir laikina, ir atrandi neįtikėtiną ramybę bei daugybę dalykų, kurių nepastebėjai anksčiau, besivaikydamas noro tilpti į kažkieno įsivaizdavimus ir atitikti kažkieno lūkesčius.

Jaukumas viduje – brangiau už bet kokias laikino malonumo pagundas. Brangiau už bet kokius laikinus žmones ir laikinus dalykus.

Viskas, kas tau patinka – tai asmeniška, o asmeniška – priklauso tik tam žmogui, kurį matai veidrodyje. Visa kita –  tuščios spekuliacijos ir spėlionės tų, kurie bando matyti tavyje ką nors kita. Tu – geriausias bendramintis sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

 

T. Marač (vertimas)

Parašykite komentarą