Pradėjo lyg piemuo gint vėjas
snieguolių kaimenes giria,
ir eglės, šerkšnui suspindėjus,
su savo nuojauta gilia

šventos liepsnos prieš tolių tylą
šakas į baltą kelią ties;
ir dieviškai didybei kyla
vienos vienintelės nakties.

 

Rainer Maria Rilke
(Vertė J. Juškaitis)

***

Advento tyloje

 

Po audrų, po šėlstančių ciklonų
Ant namų, ant vėjo platumų
Tyliai gula minkšti sniego tonai
Ir alsuoja formos naujumu.

 

Vėl – nakčia ramiai, lėtai pasninga.
Paprasti, nedideli rytai.
Ir atrodo rimta ir prasminga,
Ką nakčia galvojai ir jautei.

 

Supratai: gyvenimas – gyventi.
Tai – didysis tikslas ir prasmė.
Atsibudęs tyloje Advento,
Tu atgimk Jo nuostabioj giesmėj.

 

Juozas Marcinkevičius

Parašykite komentarą