Pabundi rytą, truputį netobula, bet visai tinkama. Liesutė, bet su papukais, plaukai prie šaknų nenudažyti, bet taip net natūraliau, akiai maloniau. Tiesi rankeles į savo vyrelį, irgi, žinoma, ne alenasdelonas, bet kažkokiu rakursu gal net gražesnis, brutalesnis. Pabučiuoji jį į skruostą ir galvoji: kaipgi viskas puiku! – o čia ir šuniukas nubudo, uodega grindis daužo, parketą nagais caksi, primena, kad jau laikas į lauką. Lauke irgi grožis – lietus, sniegas, šūdai, kažkokį rėkiantį vaiką į darželį veda, o tu žiūri į pritūpusį šuniuką ir vėl džiaugiesi: kaip gerai, kad maniškiai jau užaugę, patys į mokyklą, patys iš mokyklos, tikra laimė! Grįžti namo, o ten jau kava garuojanti, kaip gerai, galvoji, kad tada tris dėžutes filtrų nusipirkom, tikra laimė!

Tokia laimė kiekvieną rytą maždaug dvidešimt dienų per mėnesį būna. O paskui staiga – trinkt, ir viskas… viskas!

Maždaug dvidešimt pirmą dieną telefonas su liūdesiu praneša: Ana, Pirmoji PMS diena! Ir… atsiveria akys. Į viską. Ir nėra nuo tos tiesos išsigelbėjimo. Iki dvidešimt aštuntos tikrai nėra. Todėl, kad nereikia, nereikia daugiau šito melo, saviapgaulės, netikrų blizgučių – pakaks!!!

Jinai nubunda. Galva nedažyta, tingi, baisi, sena, ir taip toliau. Ir dar nutukusi. Šuo apleistas, irgi nutukęs, iš nasrų smirda, šventieji neištvertų, ir šokinėja dar… Kam jis iš viso reikalingas? Kas įsigijo? Vaikai! O kam? Pažaisti! Jie pažaidė, o tu kasryt su juo valkiojiesi! Per sniegą, per lietų, per šūdus! Ir šitas dar drybso. Guli sau! Juk tyčia guli, gi matosi, kad niekšybę sugalvojo. Nenori su šunimi vaikščioti, apsimeta, kad miega! O kaip jam, iš kitos pusės, neapsimesti, jei šalia jo kasdien tokie dalykai? Stora kvailė su nedažyta galva ir smirdintis šuo, irgi storas? Kaip tai ištverti, kad nenugrimzdus į letargą? Na, gerai, nors lauke niekas nepasikeitė – karas su aplinka vyksta gerai. Vaiką kažkokį į darželį velka. Taip jam ir reikia, tegu sėdi ten, niekšas. Norisi prieiti ir pasakyti: ko rėki, berniuk? nesupranti kur papuolei? į subinę papuolei, aišku?! Ir beprasmiška rėkt, niekam tu čia nereikalingas, taip pat, kaip ir aš! Lifte jau raudi, nuo siaubo dėl to, kas vyksta, iš bejėgiškumo ir dėl tamsos. Namie šitas, su kava. Sako, kaip gerai, kad tada tris dėžutes filtrų nusipirkom. O tu taip meilikaujančiai: gal apie ką nors kita pasikalbėkim? – Apie ką? – Na, papasakok man geriau apie Ritą. Kaip buvai ją įsimylėjęs. – Aš tada mokykloj mokiausi. – O tu vis tiek papasakok, man labai įdomu! – ir žiūri taip, truputį su panieka, iš padilbų. Na, po truputėlį vedi jį iš kantrybės, žodis po žodžio, niekas nesutvarkyta, rytas praėjo besibarant, ir štai tu jau už vairo, į mokyklą vaikų važiuoji. Staiga visai netikėtai, kaip sakoma, nebuvo jokių ženklų, prieš tave užlenda neatsakingas apgailėtinas tipas su užsienietiškais numeriais. Atrodytų, nusispjauk ir viskas! Bet ne tomis dienomis, ne nuo dvidešimt pirmos iki dvidešimt aštuntos. Pastatai mašiną prie mokyklos, rankos dreba, tu visiškai sugniuždyta gyvenimo: tavęs negerbia kelyje, tu stora, o tavo vyras myli Ritą. O tada pakeli akis ir tiesiai prieš save matai užrašą – MAISTO PREKĖS.  Eini į MAISTO PREKES ir perki šokoladuką Milka, į kurį dėl kaloringumo dar sausainį įdėjo. Ir dar Nutellos, geriau, jeigu ji kažkur prie lango stovėjo ir sustingo. Dar pasiimi plastikinį šaukštelį, sėdiesi į mašiną, valgai Milką ir sustingusią Nutellą. Plastiko šaukštelis greitai nulūžta, tada Nutellą galima valgyti raktu.

Ir kažkaip…. palengvėja.

 

Anna Kozlova (vertimas)

Parašykite komentarą