Parke ant suoliuko sėdėjo jauna moteris ir verkė. Prie jos priėjo sena moteriškė ir paklausė:

  • Kodėl verkiate? Kažkas jums atsitiko?

  • Mano vyras manęs nemyli, – pro ašaras atsakė moteris ir ėmė šluostytis akis.

  • Kodėl jūs taip nusprendėte? – nustebusi paklausė senoji moteriškė.

  • Jis niekada man apie tai nekalbėjo, aš iš jo negirdėjau svarbiausiojo sakinio: „aš tave myliu“.

Moteriškė susimąstė, o paskui paklausė:

  • O kaip jis su jumis elgiasi?

Moteris pagalvojusi atsakė:

  • Jis skambina ir klausia kaip man sekasi, vakare mane pasitinka, padeda namuose tvarkytis; jei būnu labai pavargusi, jis viską gali padaryti už mane. Mes kartu einame į parduotuves arba tiesiog pasivaikščioti į parką. Mūsų geri, šilti santykiai, bet vis tiek jis manęs nemyli.
    Senutė užsigalvojo, iš jos akių pabiro ašaros.

  • Kas jums nutiko? Aš kažkaip jus įskaudinau? – paklausė sutrikusi moteris.

  • Mano sutuoktinis visada tvirtino, kad mane myli, bet niekada man nepadėjo ir dėl manęs nesijaudino, mūsų šeimoje nebuvo šilumos, kaip pas jus. Jis man kalbėjo, kad aš vienintelė, o pats naktis leisdavo su kita. Tu laiminga, ir tavo gyvenime yra viskas, apie ką aš tik svajojau.

Senutė atsistojo ir nuėjo savo keliais, o jauna moteris liko sėdėti parke ir galvoti apie senutės žodžius.

 

(internetas, vertimas)

Leave a Reply