Parke ant suoliuko sėdėjo jauna moteris ir verkė. Prie jos priėjo sena moteriškė ir paklausė:
- Kodėl verkiate? Kažkas jums atsitiko?
-
Mano vyras manęs nemyli, – pro ašaras atsakė moteris ir ėmė šluostytis akis.
-
Kodėl jūs taip nusprendėte? – nustebusi paklausė senoji moteriškė.
-
Jis niekada man apie tai nekalbėjo, aš iš jo negirdėjau svarbiausiojo sakinio: „aš tave myliu“.
Moteriškė susimąstė, o paskui paklausė:
- O kaip jis su jumis elgiasi?
Moteris pagalvojusi atsakė:
- Jis skambina ir klausia kaip man sekasi, vakare mane pasitinka, padeda namuose tvarkytis; jei būnu labai pavargusi, jis viską gali padaryti už mane. Mes kartu einame į parduotuves arba tiesiog pasivaikščioti į parką. Mūsų geri, šilti santykiai, bet vis tiek jis manęs nemyli.
Senutė užsigalvojo, iš jos akių pabiro ašaros. -
Kas jums nutiko? Aš kažkaip jus įskaudinau? – paklausė sutrikusi moteris.
-
Mano sutuoktinis visada tvirtino, kad mane myli, bet niekada man nepadėjo ir dėl manęs nesijaudino, mūsų šeimoje nebuvo šilumos, kaip pas jus. Jis man kalbėjo, kad aš vienintelė, o pats naktis leisdavo su kita. Tu laiminga, ir tavo gyvenime yra viskas, apie ką aš tik svajojau.
Senutė atsistojo ir nuėjo savo keliais, o jauna moteris liko sėdėti parke ir galvoti apie senutės žodžius.
(internetas, vertimas)