Šis laiškas – kiekvienam, kuris pavargo nuo kasdienybės maratono, kurį slegia neatlikti darbai . Šis laiškas kiekvienam, kuris pasirengęs kaskart atrasti save iš naujo, kuris tiki, kad nesėkmė yra būtina sėkmės prielaida ir kuris nebijo nematyti kranto, jeigu nori atrasti naujus žemynus. Šis laiškas kiekvienam, kuris nori būti laimingas.


Čia, žemėje, gyvenimas yra savotiškas. Gyvenimas – savotiškas, nes rimtas ir kartu per trumpas, kad bent sekundę aukotum neįdomiam egzistavimui. Gyvenimas – savotiškas, nes sau esi pats brangiausias turtas, o taip dažnai save nuvertini ir nemyli to, kas esi. Gyvenimas – savotiškas, nes, ilgai laikant kitą už rankos, nustoji ją jausti savojoje, o viduje – fejerverkai, fontanai, drugeliai – daugybė visko. Gyvenimas – savotiškas, nes visada ateina pavasaris su tūkstančiu stebuklų, kuriuos tik reikia pamatyti ir įvertinti, kuriuos pažįstame iš vaikystės, kai lakstydavome lyjant pavasariniam lietui ir stebėdavome tolumoje spindinčią spalvotą vaivorykštę, kai pagaudavome pienės pūkelį ir išsipildydavo norai.
E. Hemingvėjus išmokė mane vienos paprastos džiaugsmo taisyklės – niekada iki galo neišsemti įkvėpimo gyventi šulinio. Todėl visada, kai pajuntu, kad po sunkių akimirkų nedaug jame yra likę vandens, aš laukiu naktų, rytų arba popiečių, kurių erdvėje pražysta pavasaris, ir leidžiu įkvėpimo gyventi šuliniui juo prisipildyti. Jis, įkvėpimas, ateina tomis pašėlusio medžių ir gėlių žydėjimo dienomis, kai po žibuokliškai mėlynu dangumi sulaižau pirmą ledų porciją, kai nedidelės marių bangos šliaužia per išdžiūvusį smėlį ir užlieja kojas, visą žiemą nepažinojusias braidžiojimo malonumo, arba kai su mylimais žmonėmis per naktį iškylaujam pievoje už namo po žvaigždėmis, o ryte basomis rasota žole grįžtame į realius gyvenimus. Į gyvenimus, kuriuose dūžta širdys, kuriuose kartais nėra jėgų išlipti iš lovos, kuriuose yra daugiau darbų nei valandų paroje, kuriuose sutinkame daug suaugusių vaikų, užmiršusių džiaugtis. Į realius gyvenimus, kurie, pamačius pavasarį su tūkstančiu jo stebuklų, atrodo ne tokie jau realūs, greičiau – savotiški.
Aš norėčiau, kad Tu kažkur giliai pajustum palengvėjimą, tartum pavasaris, toks žalias bei varvantis giedromis ašaromis, būtų trumpam nuėmęs nuo Tavęs kasdienybės naštą ir įkvėpęs drąsos neegzistuoti, o gyventi čia ir dabar.

Simona Dačiolienė

Leave a Reply