Autorė – baltarusių rašytoja, gimusi Ukrainoje, gyvenanti ir dirbanti Baltarusijoje. 2015 metais jai suteikta Nobelio literatūros premija „Už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

„Černobylio malda“ išleista 1997 metais. Tai knyga iš daugelio žmonių, mačiusių atominės elektrinės katastrofą, pasakojimų sulipdytas bendras paveikslas. Tai vadinamų avarijos likviduotojų, kariškių, jų artimųjų, netgi vaikų akimis pasakojama bei parodoma tikroji Černobylio tragedija. Tai, apie ką 1986 metais niekas garsiai ir net tyliai nekalbėjo…

Tikrai buvo sunku skaityti šią knygą. Nors skyreliai trumpi ir pasakojami vis kito žmogaus lūpomis, tačiau skaityti buvo sunku dėl viso to meto absurdiškumo- dėl to, kad nebuvo rūpinamasi žmonėmis, kurie patys iš karto įvykus katastrofai, nieko nesuprato, todėl nesisaugojo… O kai suprato… Buvo per vėlu… Kiek žmonių, kiek vaikų apsirgo, mirė, kiek moterų pagimdė negyvus ar nesveikus kūdikius, kiek žmonų neteko savo vyrų?..

Labai jautrūs ir tikri pasakojimai… Su daug daugtaškių… Nes be daugtaškių šios knygos ir nesuprasi…Dėkinga autorei už knygą. Už galimybę prisiliesti per kitų žmonių siaubingus išgyvenimus ir sužinoti daugiau apie 1986 m. Černobylio katastrofą…

 

Citatos:

„Iš pradžių visi sakė „katastrofa“, paskui – „atominis karas“. Aš skaičiau apie Hirošimą ir Nagasakį, mačiau dokumentinių kadrų. Baisu, bet suvokiama: atominis karas, sprogimo spindulys… Šitai galėjau įsivaizduoti. Bet tai, kad atsitiko mums, nesuvokiama. Mes išeiname… Tu jauti, kaip kažkas neapčiuopiama griauna buvusį tavo pasaulį, įšliaužia, braunasi į tave…“ (Iš žurnalisto užrašų)

 

Iš balatrusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė, Alma littera, Vilnius, 2019, psl.sk. 251.

Leave a Reply