Po gimdymo aš girdėjau šiuos žodžius kiekvieną dieną. Grįždamas namo iš darbo, jis iš karto ėjo plauti rankas ir pas vaiką. Ignoruodamas paruoštą vakarienę ant stalo ir naujausią laikraštį. Tada aš antrą kartą įsimylėjau savo vyrą.

„Mamai reikia pailsėti“ — šypsojosi jis, imdavo Pilypą ant rankų ir nepaleisdavo, niūniuodamas dainelę, kol sūnus neužmigs.

„Mamai reikia pailsėti“ — mieguistai šnabždėdavo jis, keldamasis naktį, keisdamas vystyklus ir guldydamas šalia manęs mūsų turtą. Jis kantriai laukė, kol sūnus prisisotins ir švelniai paguldydavo jį į lovytę.

„Mamai reikia pailsėti“ — užraitydavo jis rankoves ir maitindavo mažą lepūnėlį šaukšteliu.

„Mamai reikia pailsėti“ — suruošdavo metukų Pilypą pasivaikščioti, kad aš turėčiau galimybę praleisti laiką tyloje.

„Mamai reikia pailsėti“ — šnabždėjo jis į ausį besišypsančiam sūnui, reikalaujančiam paskaityti jam knygelę ir ėjo pasakoti jam pasakų.

„Mamai reikia pailsėti“ — jis tikrindavo paruoštus namų darbus ir paaiškindavo nesuprantamus Pilypui reiškinius.

„Mamai reikia pailsėti“ — nutildė grįžusį iš išleistuvių mokykloje Pilypą.

Kai tik pasigirsdavo šie žodžiai, siela prisipildydavo neapsakomo švelnumo bangos, šildančios ir saugojančios nuo visokių buitinių rūpesčių ir nuovargio. Akyse kaupėsi laimės ašaros, kuriomis norėčiau pasidalinti su visu pasauliu.

Buvo ir trečias kartas, kai meilė vyrui užliejo mane su nauja jėga. Kai žodį „mama“ pakeitė „senelė“.

„Senelei reikia pailsėti!“ – ištarė jis anūkui, kai tas verkšleno pirmą kartą paliktas pas mus be mamos ir tėčio, ir pradėjo tyliai niūniuoti jam dainelę.

„Senelei reikia pailsėti!“ – pamirksėjo jis anūkui ir pradėjo ruošti meškeres į žvejybą su Pilypo pirmagimiu.

„Senelei reikia pailsėti!“ — su lengvu priekaištu jis ištiesė anūkui ausines, kad jo planšetė nerėkautų ant viso namo.

Anūkės gimimo jis jau nesulaukė. Vaikai paėmė mane pas save, atsisakė palikti vieną tuščiuose namuose.

Pirmą kartą paėmusi į rankas anūkę, aš apsiverkiau. Man pasirodė, kad tuoj-tuoj išgirsiu tokį artimą balsą: „Senelei reikia pailsėti!“ Net atsigręžiau, turėdama kažkokią kvailą gimusią vaizduotėje viltį.

Vakare, besiruošiant miegui, nugirdau Pilypo balsą: „Miegok, brangioji, miegok. Mamai reikia pailsėti!“ Aš atsikėliau ir tyliai atidariau duris: Pilypas supo dukrą ant rankų, tyliai niūniuodamas jai dainelę. Tą pačią. Tėčio.

Jo su mumis jau nėra, bet jo žodžiai „mamai reikia pailsėti“ — gyvi.

Iš interneto… Iliustracija – Cecile Veihan

 

Leave a Reply