Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.

Tik naktį atbėgo mergaitė,
pasėdėjo prie mirusio avilio –
ir bijojo valgyti medų
kaip paliktą bičių skausmą.

 

Gražina Cieškaitė

Leave a Reply