„Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei Asilas, nei fleita.
Nesuprasdami, kas pasidarė, – mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, – kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą”… Ar gyvenime mes nebūnam panašūs į pamestas fleitas ir pasimetusius asilus?.. (PPS autorius Minde)
Prisegtukas: Reikia_drasos_myleti.pps