Vaikai

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
Nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje, kurios jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jūs galite stengtis panėšėti į juos, bet nesiekite juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir neužsibūna vakarykščioje dienoje.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato tikslą begalybės kelyje ir savo galia Jis įtempia jus, idant jo strėlės lėktų eikliai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanka.
Žodžiai iš Kahlilio Džibrano knygos „Pranašas”
PPS autorius – Denis

Prisegtukas: enfants_et_animaux.pps