Istoriinis Kapadokijos regionas sudaro didžiąją dalį Mažosios Azijos pusiasalio ir yra Anatolijos plynaukštėje. Svarbiausia upė jame yra Kizilirmakas. Iš šiaurės jis uždarytas Ponto kalnų, o iš pietų – Tauro kalnų. Rytine riba buvo laikomas Eufratas, o vakarine – Tūzo ežeras. Regionas pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietomis, tarp kurių yra Gioremės slėnis, paskelbtas pasaulio paveldu.
Kapadokija – labiausiai Turkijoje lankoma vieta. Senovės persų kalba Kapadokija reiškė „gražių žirgų kraštą”. Garsiausias ir būdingiausias regiono bruožas – nepaprastos kūgiškos uolienų atodangos, vadinamos fėjų kaminais.
Kapadokijos kraštovaizdis susiformavo maždaug prieš 3 milijonus metų, kai išsiveržus ugnikalniui, lava padengė visą regioną. Bėgant metams vėjas ir lietus suardė lavos paviršių. Susiformavo daubos, tarpekliai, kanjonai, kurie dabar yra virtę muziejumi po atviru dangumi. Šis regionas išsaugojo unikalias uolose iškaltas bažnyčias, vienuolynus bei pirmųjų krikščionių slėptuves.
PPS autorius nežinomas.
Prisegtukas: Cappadocie-Turkije.pps