Buvo didelis ir storas
Vabalų valdovas voras.
Viso miško vabalai
Jį vadino Tabalai.
Ar gražiuoju, ar apgaule
Jis ketino vesti saulę,
Su voratinklio gija
Ant šakos pririšti ją,
Kad tos saulės nieks negeistų,
Kad ji niekad nesileistų,
Kad vienam jam būt šviesu,
Kad nakčia būt nebaisu,
Kad ji suptųsi prie šono
Ant voratinklio ant plono.
Vieną dieną, iš pat ryto,
Vos tik saulė išsirito,
Paukščiai ėmė siaust šile:
Ram-ta-dry-lia!
Tra lia lia!
Vienas drąsiai, kitas baugščiai,
Sveikino saulutę paukščiai.
Vyturiukai ir geniai
Jau nusiprausė seniai.
Žvirblis taškėsi prie klano:
-A ta ta, saulute mano!
Ti išgirdę vabalai
Tuoj pas vorą Tabalai:
-Kelkis, kelkis, storas vore,
Kelkis, vabalų bajore!
Žvirblis nori saulę vest!
Žvirblis nori ją sulest!
-Saulė mūsų! Saulė mūsų! –
Šaukia vabalas be ūsų.
-Kelkis, vore Tabalai:
Tu ją vesti privalai.
Mums labai saulutės stinga,
Mums ji baisiai reikalinga.
Mūs valstybei tarp žolių
Trūksta saulės spindulių.
-Ką darysi, – tarė voras,-
Jeigu šitoks jūsų noras,
Prašom, ruoškit vestuves:
Tabalai saulutę ves.
-Saulė mūsų! Saulė mūsų!-
Džiaugias vabalas be ūsų.
-Tegevuoja Tabalai!-
Ėmė šaukti vabalai.
-Saulė mūsų! Ir nuo šiolei
Saulė švies tik mums ir žolei.
Išsigando vyturys-
Ką be saulės jis darys?
Šarka krapštosi makaulę:
Gal reikėtų perspėt saulę?
Pasipiktino geniai:
-Saulė mūsų ! Jau seniai.
-Žinoma, ji savo noru
Niekad negyvens su vou.
Man tai jis tiesiog šlykštus.
-Ne šlykštesnis už kitus, –
Tarė iš drėvės pelėda.
Ką jūs kalbat! Kaip ne gėda!
Saulė juk ne jo. VISŲ!
-Man geriau kada tamsu,-
Pro miegus pelėda tarė
Ir drėvės duris uždarė.
Sraigė sako: -Ponas voras
Gal truputį ir per storas.
Bet užtat kiek daug tinklų,
Kiek šilkinių verpalų!
Kas iš to, kad vyras plonas,
Jeigu jis visai ne ponas?
Ponas voras Tabalai
Atsikėlė jau vėlai.
Žiūri – saulė jau virš šilo
Patekėjusi pakilo.
Kaip dabar pagausi ją
Begaliniam danguje?
Voras pusryčius pavalgė,
Apsidairė, apsižvalgė:
-Palūkėsime verčiau,
Kol pati prieis arčiau.
Tabalai per dieną snaudė.
Jo tinklai muses jam gaudė.
O tuo tarpu vabalai
Ruošė puotą Tabalai:
-Tai bus balius! Tai bus balius!
Tegyvuoja mūs karalius
Ir visa karalija Tabalai Tabalija!
Saulė, švietus visą dieną,
Ėmė leistis į rugieną.
Šaukia šarka nuo šakos,
Zylė – šarkai iš paskos:
-Saule, saule! Neik už voro!
Netekėk už to bajoro!
Nesileiski iš dangaus-
Tabalai tave pagaus.
Atsibudo voras migy:
Laikas ruoštis jau į žygį.
-Laikas, ponas Tabalai,-
Pritarė jam vabalai.
Ir nuleido voras giją
Nuo šakos į Tabaliją:
Su voratinklio gija
Gaudo saulę danguje.
Vabalai sustoję žiūri.
-Ar pagavo? Ar jau turi?
Čiupk ją, vore, už kasų,
Trauk žemyn iš debesų.
Voras tempė, voras traukė.
Vabalai po krūmu laukė.
Tik staiga šakelė – triokšt!
Voras žemėn – keberiokšt!
Kubildinkšt – vidury šilo!
Kaip pupa kupra iškilo.
Dar gerai, kad jisai
Neužsimušė visai.
(Iš „Voro vestuvės”)
PPS autorius: peeters robert.
Prisegtukas: Vabzdziu_portretai1.pps