vabzdžių_portretaiBuvo didelis ir storas

Vabalų valdovas voras.

Viso miško vabalai

Jį vadino Tabalai.

Ar gražiuoju, ar apgaule

Jis ketino vesti saulę,

Su voratinklio gija

Ant šakos pririšti ją,

Kad tos saulės nieks negeistų,

Kad ji niekad nesileistų,

Kad vienam jam būt šviesu,

Kad nakčia būt nebaisu,

Kad ji suptųsi prie šono

Ant voratinklio ant plono.

 

Vieną dieną, iš pat ryto,

Vos tik saulė išsirito,

Paukščiai ėmė siaust šile:

Ram-ta-dry-lia!

Tra lia lia!

Vienas drąsiai, kitas baugščiai,

Sveikino saulutę paukščiai.

Vyturiukai ir geniai

Jau nusiprausė seniai.

 

Žvirblis taškėsi prie klano:

-A ta ta, saulute mano!

Ti išgirdę vabalai

Tuoj pas vorą Tabalai:

-Kelkis, kelkis, storas vore,

Kelkis, vabalų bajore!

Žvirblis nori saulę vest!

Žvirblis nori ją sulest!

 

-Saulė mūsų! Saulė mūsų! –

Šaukia vabalas be ūsų.

-Kelkis, vore Tabalai:

Tu ją vesti privalai.

Mums labai saulutės stinga,

Mums ji baisiai reikalinga.

Mūs valstybei tarp žolių

Trūksta saulės spindulių.

 

-Ką darysi, – tarė voras,-

Jeigu šitoks jūsų noras,

Prašom, ruoškit vestuves:

Tabalai saulutę ves.

-Saulė mūsų! Saulė mūsų!-

Džiaugias vabalas be ūsų.

-Tegevuoja Tabalai!-

Ėmė šaukti vabalai.

-Saulė mūsų! Ir nuo šiolei

Saulė švies tik mums ir žolei.

 

Išsigando vyturys-

Ką be saulės jis darys?

Šarka krapštosi makaulę:

Gal reikėtų perspėt saulę?

Pasipiktino geniai:

-Saulė mūsų ! Jau seniai.

 

-Žinoma, ji savo noru

Niekad negyvens su vou.

Man tai jis tiesiog šlykštus.

-Ne šlykštesnis už kitus, –

Tarė iš drėvės pelėda.

Ką jūs kalbat! Kaip ne gėda!

Saulė juk ne jo. VISŲ!

 

-Man geriau kada tamsu,-

Pro miegus pelėda tarė

Ir drėvės duris uždarė.

Sraigė sako: -Ponas voras

Gal truputį ir per storas.

Bet užtat kiek daug tinklų,

Kiek šilkinių verpalų!

Kas iš to, kad vyras plonas,

Jeigu jis visai ne ponas?

 

Ponas voras Tabalai

Atsikėlė jau vėlai.

Žiūri – saulė jau virš šilo

Patekėjusi pakilo.

Kaip dabar pagausi ją

Begaliniam danguje?

Voras pusryčius pavalgė,

Apsidairė, apsižvalgė:

-Palūkėsime verčiau,

Kol pati prieis arčiau.

 

Tabalai per dieną snaudė.

Jo tinklai muses jam gaudė.

O tuo tarpu vabalai

Ruošė puotą Tabalai:

-Tai bus balius! Tai bus balius!

Tegyvuoja mūs karalius

Ir visa karalija Tabalai Tabalija!

 

Saulė, švietus visą dieną,

Ėmė leistis į rugieną.

Šaukia šarka nuo šakos,

Zylė – šarkai iš paskos:

-Saule, saule! Neik už voro!

Netekėk už to bajoro!

Nesileiski iš dangaus-

Tabalai tave pagaus.

 

Atsibudo voras migy:

Laikas ruoštis jau į žygį.

-Laikas, ponas Tabalai,-

Pritarė jam vabalai.

Ir nuleido voras giją

Nuo šakos į Tabaliją:

Su voratinklio gija

Gaudo saulę danguje.

 

Vabalai sustoję žiūri.

-Ar pagavo? Ar jau turi?

Čiupk ją, vore, už kasų,

Trauk žemyn iš debesų.

Voras tempė, voras traukė.

Vabalai po krūmu laukė.

Tik staiga šakelė – triokšt!

Voras žemėn – keberiokšt!

Kubildinkšt – vidury šilo!

Kaip pupa kupra iškilo.

Dar gerai, kad jisai

Neužsimušė visai.

(Iš „Voro vestuvės“)

PPS autorius: peeters robert.

Prisegtukas: Vabzdziu_portretai1.pps

Leave a Reply