du lapaiPievos pakraštyje nuo didžiojo ąžuolo krito lapai. Viena šaka buvo aukščiau už kitas. Pačiame jos gale vienas šalia antro kabojo du lapai.

– Nebe taip kaip anksčiau, – tarė vienas lapas antram. - Taigi, – atsakė antrasis. Šiąnakt vėl daug mūsų nukrito… Mes jau beveik vieninteliai ant šakos.

– Nežinai, ką užklups mirtis, – tarė pirmasis. – Kai buvo šilta ir saulė kaitino, užeidavo kartais audra ir daugelį nudraskydavo, nors jie buvo dar jauni. Nežinai, ką užklups. <…>

– Ar tiesa, – kalbėjo pirmasis, – ar iš tikrųjų tiesa, kad mūsų vieton, kai mūsų nebeliks, atsiras kiti ir paskui vėl kiti, ir vėl kiti…

 

Tekstas iš Felikso Zalteno knygos “Bembis. Bembio vaikai”, Vilnius, 1989

PPS autorius: Agnusyte www.tonas.lt 2011

Muzika: Ernesto Cortazar “Autumn Rose”

 

Prisegtukas: Krentantys_lapai_Agnusyte_tonas_lt2011.pps

0 Comments

  1. Ačiū! Prasminga ištrauka. Visa knyga (beje, mano vaikystės viena iš mėgstamiausių,yra Išsaugotas senasis leidimas žaliais viršeliais – „Bembis“, „Bembio vaikai“ tada buvo atskira knyga) – nepaprastai puiki. Pamenu, kaip atmintin įstrigo Bembio pirmasis „išdykavimas“. Jį mama veda į pievą, Bembis dairosi, smalsauja, atsilieka nuo motinos (ji mato, bet nieko nesako).          Bembis spokso į besibarančius du kėkštus, kurie vienas kitą kaltina padarius niekšybę. Kai pamato Bembį, aprėkia jį. Tada jis lekia prie motinos. Apsimeta, kad nebuvo nutolęs ir klausia mamos: „Mama, kas yra niekšybė?“. Motina atsako: „NEŽINAU“. Priverčianti mąstyti situacija.

  2. Ačiū, Akmena. Jūsų aprašyta ištrauka irgi verčia mąstyti…

    Mes kaip tik dabar su dukra vakarais skaitom Bembį. Ta knyga senutėlė, nes dar vyras būdamas mažas ją skaitydavo… Bet tikrai puiki,pamokanti, suteikianti progų diskusijoms, pamąstymams…

     

Leave a Reply