Kartais tavo gaiva tokia apžavi,
rože laimioji,
kad ilsiesi pačioj savy,
žiedlapis žiedlapin susiklojus.
Glausdamas tave, gaivi skaisti rože,
sau prie akies užmerktos, –
sakytumei, tūkstantvokę,
sluoksniais suklotą,
prie savojo voko šilto.
Tūkstantmiegę prie savojo miego apsimestinio,
kur po kvapųjį labirintą
vaikštau vis paklaidinamas.
(R.M. Rilkė, vertė Vl.Braziūnas)
PPS autorius: Ivan Szedo
Prisegtukas: Roses.pps