Kaktusų žydėjimo metas

Kaktusų žydėjimo metas

kaktusasYra sena legenda, pasakojanti kaip astekai, priplaukę prie nepažįstamo kranto, išvydo ant uolos milžinišką erelį, tupėjusį ant kaktuso, snape laikiusį besirangančią gyvatę ir žiūrėjusį į tekančią saulę. Prietaringieji astekai palaikė tai palankiu ženklu ir įkūrė čia miestą, kurį pavadino Tenočtitlanu (senasis Meksikos sostinės pavadinimas – teo – dieviškas, nočtli – kaktusas, tlan – vieta, t. y. dieviškojo kaktuso vieta. O dieviškoji opuncija užėmė garbingą vietą Tenočtitlano šventykloje.
Turtingas ir įvairus kaktusų pasaulis. Jų neįprastas grožis, vėliau užkariavęs milijonus mėgėjų, senosios Meksikos gyventojams astekams įkvėpdavo mistišką siaubą. Echinokaktus ingens (Echinocactus ingens Zucc.), dažnai sveriantis keletą tonų, tapo altoriumi žiauraus medžioklės dievo Miksoatlio garbei. Šį kaktusą taip pat garbindavo, jį vadindavo „Teocomitl“ – „šventąja keptuve“. Ant jo gigantiškų spyglių atnašaudavo aukas; astekų karo dievo Chuitčilopočtlio paliepimu žynys išpjaudavo ant nugaros gulinčiai aukai širdį (2 pav.). Toks barbariškas, pasibaisėjimą keliantis paprotys turėjo pateisinimą – kova už būvį. Žiauri gamta, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis, tos diametralios priešybės, vertė pataikauti dievams, įgyti jų palankumą atnašaujant. Be to, žiaurus aukojimas keldavo baimę prietaringiesiems astekams, skiepydavo nuolankumą valdžiai ir tikėjimą žynių magija.
Senovės literatūroje dažnai minimas „Pejotl“ kultas. Tai kaktuso, vardu lofofora [Lophopfora williamsii (Lem. ex SD) Coult], veikimai. Šio kaktuso sultys svaigina. Ekstazę lydi malonios spalvinės ir garsinės haliucinacijos. Išgėręs šių sulčių, žmogus nejausdavo bado, troškulio, baimės, tapdavo narsiu ir nebijodavo pavojų. Apsvaiginimas trukdavo 2 – 3 dienas. Išspaustos ir pridėtos prie skaudamos kūno vietos „pejotl“ sultys numalšindavo skausmą sąnariuose. O suvalgęs šio kaktuso dar tapdavo ir aiškiaregiu, į kurį kreipdavosi ištisos šeimos, ligoniai, įsimylėjėliai, vildamiesi gauti patarimą ar paguodą. Apskritai, šios sultys, kaip ir alkoloidai – lophophorin, mescalin, anhalonin, – esantys kai kuriuose kaktusuose, turėjo tiesioginę įtaką indėnų religinėms apeigoms. Astekų tikėjimas pagimdė aibę prietarų: vieni kaktusai, tarsi amuletai, esą, apsaugodavo juos nuo visokiausių nelaimių, kiti atnešdavo laimę. Visi kaktusai buvo garbinami, kiekviena gentis turėjo savo dievą ir net ne vieną, o kelis. Netgi „pulkė“ – svaiginantis gėrimas iš agavos – turėjo savo dievą.
Tiek senovėje, tiek ir dabar kaktusai ir jų gausūs vaisiai turėjo ir tebeturi didelę praktikinę reikšmę – jie vartojami maistui, lygiai kaip vaistai ir daržovės… Geriausias pavyzdys, kaip Meksikos indėnai mokėjo vertinti tam tikrus kaktusus, tai jų duotas pavadinimas garsiam savo valgomaisiais vaisiais mirtilokaktusui ( Myrtillocactus Cons.) – Padre neustro – mūsų tėvas. Tokia pagarba kaktusui nėra ko stebėtis. Juk sausringoje, skurdžios floros gamtoje kaktusai buvo ir maistas, ir gėrimas (sultingo echinokaktuso gabalėlis numalšina ir alkį, ir troškulį). Pašalinus dyglius, kaktusai – puikiausias pašaras gyvuliams. Bolivijoje, kur nėra miškų, sumedėję ceceusai naudojami kurui ir kaip statybinė medžiaga. Nėra geresnės tvoros už gyvatvorę iš kaktusų – čia jau joks žvėris nepralįs… Kai kurių kaktusų vaisiai turi dažomųjų savybių, kitų sėklos verdamos kaip kruopos.
(Informacija iš https://domvilis.blogas.lt)
PPS autorius:jb.

Prisegtukas: Cactus-BeautyInBloom.pps

0 Comments

Leave a Reply