Pavasario elegija

Pavasario elegija

žirgeliai_Agnusyte_foto2009Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave.
Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.
Lyg aikštinga nenuorama tu skrieji gatve
Ir, galvą užvertus, ilgai ir skambiai juokiesi.
O, šitas juokas! Aš noriu būt atviras sau –
Man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau. Aš kažkur pailsau.
O ir kaip man kvatotis, jei visai nejuokinga?
Buvo laikas – ir aš pilna gerkle rijau
Šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta. Ir aš jau bijau,
Kad žvaigždžių neužteks. Ir žvaigždėm nesimėtau.
Dar viską atsimenu. Ir viską kažkaip užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir kad būsiu laimingas.
Galėčiau su tavimi juoktis ir eiti kartu,
Jei ne jausmas prakeiktas, kad už viską esu atsakingas.
Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindo gatves
Ir didelės žvaigždės į širdis pradeda kristi,-
Aš sulėtinu žingsnį ir atsilieku nuo tavęs.
… Šitaip kasdien nuo manęs nueina mano jaunystė.
(Justinas Marcinkevičius)

PPS autorius: zmjg@

Prisegtukas: Pavasario elegija.pps

Leave a Reply