Trys vertingi patarimai

Trys vertingi patarimai

balandisVieną kartą alkanas senis pasigavo balandį. Apsidžiaugė. „Gardi šį vakarą bus vakarienė“, – pagalvojo, benešdamas paukštį namo. Kai iki namų jau liko visiškai nedaug balandis taria jam žmogaus balsu:

– Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus.

Nustebo senis, pagalvojo ir paleido balandį. Nutūpė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė:

– Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai: Pirmasis – nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone.

Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.

– Antrasis patarimas: žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti.

Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.

– Trečiasis patarimas: niekada nesigailėk dėl to, ką esi padaręs. Tai jau įvyko – gerai ar blogai – bet tai jau praeitis.

Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti. Grįšiu namo ir visą likusį gyvenimą vadovausiuos šia išmintimi.

Kai senis jau pasisuko eiti namo, staiga balandis pratrūko nesuvaldomai juoktis.

– Kas atsitiko? – nustebo senis.

– Kvaileli, tu kvaileli. Jei nesiklausytum mano paistalų ir būtum parsinešęs mane namo, būtum turėjęs ne tik skanią vakarienę, bet mano skrandyje dar būtum radęs didžiulį deimantą. Ji pardavęs taptum turtingiausiu žmogumi apylinkėje.

Įsiuto senis tai išgirdęs. Puolė balandį gaudyti. Purptelėjo paukštis ant kitos šakos. Senis paskui jį ėmė ropštis į medį. Balandis – dar ant aukštesnės šakos. Senis paskui jį. Balandis užskrido į pačią medžio viršūnę. Belipdamas paskui balandį senis neišsilaikė, slystelėjo ir žnektelėjo žemėn. Vos gyvas beliko. Nusileido balandis ant apatinės šakos ir taip prakalbo:

– Seni, seni, ar dar prisimeni, kokius patarimus tau visai neseniai esu davęs?

Senis staiga pamiršo savo skausmą ir viską suprato:

– Tu sakei, kad netikėčiau nesąmonėmis, o aš patikėjau, kad tavo skrandyje gali būti brangakmenis. Tu sakei, kad žinočiau savo galimybių ribas, o aš nepaisydamas savo amžiaus sumąsčiau įsiropšti į pačią medžio viršūnę. Tu sakei, kad nesigailėčiau, ką padaręs, o aš supykau, kad paleidau tave į laisvę, ir nusprendžiau vėl pagauti.

(autorius nežinomas)

Leave a Reply