Klouno išmintis

Pasaulio pripažintas menininkas, unikalios mimų kultūros puoselėtojas, vienas geriausių pasaulio klounų, nuolat sproginėjantis nuo idėjų, – taip apie jį atsiliepia kritikai.

„Protingieji perkreipė pasaulį, jie jį pastatė tokį sudėtingą, kad jis tapo kreivas, neteisingas, neįkvepiantis, neišprotėjęs“, – sako jis.

Skaityti toliau„Klouno išmintis“

Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Tai vienos šeimos istorija. Apie jų geresnio gyvenimo paieškas Aliaskoje. Istorija pasakojama trylikametės Lenės akimis keliais etapais:

I dalis, kai Lenei trylika metų (1974 metai) ir ji su tėvais išvyksta gyventi į Aliaską.

II dalis, kai Lenei septyniolika (1978 metai) – jos įsimylėjimo bei tėvo smurtavimo prieš mamą suvokimo laikas.

Skaityti toliau„Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską““

***

Užsiimk tiktai tuo, nuo ko viduje skimbčioja.

V. Polunin

Rudeniški etiudai

Lietus prisiminė, kad jis rudeninis ir įsivaizdavo save karaliumi! Išmėgindamas savo paletę ėmė siausti lapų alėjose, tikrindamas savo meistriškumą pralėkė stogais, ir oriai sugurguliavo baloms jo didenybės – lietaus teises.

Užtat kaip ryškiai plykstelėjo skėčiai, – teka spalvota upe, puošdami lietaus karalystę ir kartais žvilgčiodami į debesėlius, jo maitintojus. Bet… kaip sakoma, sostas tuščias nebūna, gerai būtų nors vakarop paguldyti jo didenybę, nes juk pabėgs nakčiai ir jūra jam iki kelių. Karalystė nurengta, nuauta, tik likusi lapija tyliai žvilgčioja į savo karalių, svajodama išdžiūti nors nuo vieno užsukusio saulės spindulio, deja.. Visi spinduliai sulekia į vaivorykštę ir ten tupi, laukdami saulės, kad blykstelėję basomis pėdutėmis, pabėgtų į savo saulėtąją karalystę, kur taip jauku ir šilta.

Skaityti toliau„Rudeniški etiudai“

Tiktai ruduo…

Iš esmės niekas nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, išsiverdi kavos, tingiai raukaisi prie savo pusryčių… Tiktai kiekvieną dieną už lango vis tamsiau. O vieną kartą, suskambėjus žadintuvui, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

   Ruduo panašus į savotišką ligą: pradžioje tu mėgaujiesi spalvų kaita, rankomis gaudai krintančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nesuvokiamą liūdesį ir tave apima ramus švelnumas mylimiems ir artimiems, tarsi rytoj, su paskutiniu ant asfalto nukritusiu lapu, išnyks ir jie.

Skaityti toliau„Tiktai ruduo…“

Spalis – jis toks

Spalis tave žadina lapų kritimu. Dar tebesapnuodamas girdi, kaip krinta lapai. Ir paskui visą dieną nori sulaikyti tą auksinę šviesą, tą ypatingą tylą. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Skaityti toliau„Spalis – jis toks“

Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai“

J. Walter – šešių romanų autorius, buvo nominuotas „National Book Award“ premijai, apdovnotas Edgaro Allano Poe premija.

Ši knyga „Palaiminti griuvėsiai“ 2012 m. tapo „New York times“ bestseleriu.

Knygoje aprašomi du laikotarpiai: 1960 m. Italija ir šių laikų Los Andželas.

Labai patiko knygos pradžia, kur italas Paskualė 1962 metų Italijos (Ligūrijos) pajūryje savo mažutėlyčiame viešbutyje pamato ir sulaukia neva sergančios amerikiečių aktorės, turinčios labai skaudžią paslaptį. Kaip jis įsivaizduoja, jog pats kažkaip prisišaukė šią aktorę pas save… Po ilgų metų, po ilgų mėnesių sielvarto, vienatvės ir amerikiečių laukimo jis „sukūrė šią moterį iš senų knygų ir filmų gabalėlių, iš dingusių senienų ir savo svajonių griuvėsių, iš savo epinės, užsitęsusios vienatvės.“

Skaityti toliau„Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai““