Autorius: <span>Daluze</span>

Autorius: Daluze

Meilės diena, deivės Mildos šventė

Kiekviena  tauta turi savo meilės deives. Graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Gegužės 13 d. kalendoriuose pažymėtas Mildos vardadienis. Deivė Milda – tai senovės lietuvių meilės ir laisvės deivė. Kiekvienoje lietuvių tradicinėje šventėje uždegama aukuro, laužo ar žvakių ugnis… pastatoma ant kalnelio deivės Mildos stovyla, maždaug 3 metrų aukščio. Imamos 5 kartys – viena ilgesnė centrinė, o kitos keturios sukalamos rombu ant centrinės. Merginos pina gėlių ir žolynų pynes ir jomis apveja kartis. Su giesmėmis deivės stovyla nešama šventinės eisenos į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Užkuriamas aukuras, aukojama Dievams ir Deivei Mildai.

Su Meilės diena.

Akmentašis

Kartą dulkėtu vieškeliu ėjo keliauninkas. Už kelio vingio jis pamatė žmogų, kuris saulėkaitoje tašė didžiulį akmenį. Visas dulkinas ir prakaituotas žmogelis kilnojo kūjį ir graudžiai verkė. Keliauninkas jo paklausė, kodėl rauda, o žmogelis atsakė, kad jis – pats nelaimingiausias žmogus šioje žemėje, o jo darbas – sunkiausias iš visų. Kiekvieną dieną jis priverstas tašyti, kirsti, dailinti didžiulius akmens luitus, uždirbti grašius, kurių vos užtenka šeimai pamaitinti. Praeivis davė akmentašiui pinigėlį ir nuėjo.
Vieškeliui šiek tik pasisukus jis pamatė dar vieną žmogų, dirbantį su didžiuliu akmeniu, tačiau šis neverkė, nedejavo, dirbo ramus ir susikaupęs. Ir šio žmogaus keliauninkas paklausė, ką jis čia veikiąs. „Dirbu“, – atsakė žmogus. Kiekvieną dieną jis ateina į šią vietą ir tašo savo akmenį. Tai sunkus darbas, tačiau jis patenkintas, o tų pinigų, kuriuos jam moka, visiškai pakanka šeimai išmaitinti. Keliauninkas pagyrė akmentašį, padovanojo pinigėlį ir nuėjo toliau.
Netoli ėjęs jis pamatė dar vieną vyriškį, kuris dulkinas ir prakaituotas mojavo kūju ir traukė linksmą dainelę. Keliauninkas nustebo: „Ką tu čia darai?“
Žmogus pakėlė galvą, atgalia ranka nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir prašalaitis išvydo jo laimingą veidą. „Negi nematai? Aš statau šventovę!“

Skaityti toliau„Akmentašis“

Vincento mišinys sveikatai ir laimei

Balta_Agnusyte2009fotoKas rytą tik atsikėlus išskalaukite burną vandeniu ir išgerkite šaukštą ryžių acto (atkreipkite dėmesį: ryžių actas tik – 2%).

Būtent taip šešis tūkstantmečius elgiasi kinai ir todėl pusantro milijardo žmonių beveik neserga širdies ir kraujagyslių ligomis. Nepatariu užgerti vandeniu, nes ryžių actas labai silpnas ir gerai padeda tiems, kas serga skrandžio opalige, skundžiasi skrandžio rūgštingumu, sunkumu, bėdomis virškinant. Ryžių actas ne sukelia rūgštingumą, o pagerina jo šarmines reakcijas.

O mes lietuviai patys galim pasigaminti lietuvišką sveikatinantį pagalbininką – Vincento mišinį, kuris apsaugos organizmą nuo gripo bacilų.

PRARASTAS LAIKAS.

Kartą gyveno Žmogus, kuris labai mėgo Būsimą laiką.Jis be atodairos planuodavo ir planuodavo, kas bus Ateityje…Ir, palikęs viską, šuoliuodavo į Ateitį.Dabarties jis nematė, taip kaip ir nepažvelgdavo į Praeitį.
Kartais reikia pažvelgti į Praeitį, kad pamatytum savo pasiekimus ir klaidas, pažvelgtum į savo Nugyventą laiką…Ir gyvent dabartimi, kad suprastum jos svarbumą.
Bet kartą Laikas sustojo.Tiesiog neliko Būsimo laiko.Ne, jis liko, tiesiog tapo trumput trumputėlis,paženklintas skausmo ir sunkios ligos.Dabar Žmogus lėtai lėtai,nenorom slinko Ateities link. Paklaustumėt jo, ar jis norėjo tai daryti?Ne, jis mieliau būtų atsigręžęs ir šuoliavęs atgal į Nugyventą laiką..Bet deja, jis sugrįžt negalėjo, net ir pasakoj negalėjo…Bet jis vis tiek pripratęs šuoliuoti, dabar šuoliuodavo jo mintys, kai skausmas aprimdavo, galva buvo šviesi,jis šuoliuodavo į Praeitį, ten matydavo savo nugyventas dienas ,kurių nevertindavo, ir jos pralėkdavo;sutiktus žmones, kuriuos paliko. Žmogaus mintys šuoliavo ir lankė visus tuos įvykius, kurie tada buvo nereikšmingi,o dabar atrodė tokie svarbūs ,visus tuos žmones, kuriuos paliko, nes skubėjo, o dabar jie atrodė jam tokie brangūs,visus tuos darbus kurių nenudirbo, nes jie jam tada atrodė bereikšmiai …O kas buvo reikšminga jo gyvenime? Ir dėl ko jis šuoliavo? Neprisiminė… Tur būt tai,dėl ko jis skubėjo, tapo nereikšminga,be vertės…O galbūt jis atrado tikrąsias vertybes?..Dabar jis vertino kiekvieną, nors ir skausmingą dieną.

DOVANA.

Teikti džiaugsmą – tai didžiausia laimė. Teodoras Fontanė

Ar kada nors teko iš mylimo žmogaus gauti jus nuvylusią dovaną? Apie kurią būtumėte pagalvojęs: „Ką gi aš su ja veiksiu? Nejaugi jis nežino, koks mano skonis, kokie pomėgiai?“ Jei anuomet pasijutote kiek įžeistas, tai visiškai normalu. Nes įteikdamas dovaną žmogus tarsi prideda ir savo jausmus. Todėl dovanų teikimas ir gavimas sukelia daugybę išgyvenimų. Tiek teigiamų, tiek ir neigiamų. Vis dėlto viena yra aišku: padaryti kitam staigmeną ar pačiam būti apstulbintam – didžiulis džiaugsmas. Juk tuo parodome ar patys patiriame: tu man patinki ir esi man itin svarbus. Kiek daug mąstome prieš pirkdami dovaną, kiek jos ieškome, meistraujame ir pakuojame, o kartais net išleidžiame krūvą pinigų (tačiau tai nėra vienintelis kriterijus gerai dovanai).
Tiesą sakant, taisyklė, kaip išrinkti dovaną ir pradžiuginti žmogų, labai paprasta: dovana turi atitikti žmogaus charakterį ir pomėgius. O ypač jūsų santykių pobūdį. Anyta gali padovanoti dulkių siurblį (juk anytos privalo mąstyti praktiškai), tačiau gyvenimo draugas verčiau te paieško kitokios dovanos. Ji turėtų būti daug asmeniškesnė.
Kuo asmeniškiau, tuo geriau – paprastai tas tinka daugumai dovanų. Kokia galėtų būti asmeniška ir miela dovanėlė?
Nesate puikus rašytojas? Nieko tokio, tiesiog sėskites ir rašykite, kas tik šauna į galvą. Aprašykite jūsų draugystės istoriją: kaip susipažinote, kokiais klystkeliais teko klaidžioti, kaip kamavo nerimas. Beje, tai nuostabus meilės prisipažinimas.
Pritingintiems rašyti puiki alternatyva galėtų būti nuotraukų albumas ar nuotraukų kalendorius su gražiausiomis metų nuotraukomis.
Bičiulei galite padovanoti kasetę ar kompaktinę plokštelę su kultinėmis jaunystės, praėjusios vasaros ar panašiomis dainomis.
Mylimają, kuriai nieko nestinga, taip pat galite pradžiuginti nuostabia dovana. Padovanokite bilietus į teatrą, koncertą (kartu nueikite) pagaminkite prabangius pietus (vakarienę), paprasčiausiai pabūkite kartu. Mėgaukitės laiku, kai ničnieko neveikiate.  

 

LAIŠKAS.

Laiškai… Jie visokie tie laiškai – laukiami, nelaukiami, netikėti. Seniai atpratome juos rašyti, greičiau ir patogiau – žinutės. Jos, kaip ir elektroniniai laiškai – vienas ištriname iš karto, kitas paliekame susigulėti atmintyje (bet ne savo). Kartais, kai pasiilgstame ne tik žodžių, bet ir balso, paskambiname. O laiškai?.. Žinote, kodėl jų jau neberašome? Jie prarado savo veidą – žmogaus rašyseną. O jinai daug ką pasakydavo: rašei skubėdamas ir atmestinai – jie iš karto išdavė, rašei su meile – jie ja alsavo, rašei, kruopščiai dėdamas mintis – juos taip ir skaitei. Kažkada juos net iškvėpindavo, kad kartu atneštų ir rašiusiojo aromatą, o popierių laiškams rinkdavosi atidžiai, nes parašytas ant prasto popieriaus jis kalbėdavo apie prastą skonį. Laiškas visada pasako, koks žmogus jį parašė, ar jis gerbia tą, kuriam rašo. Ir kartais, gyvendamas šalia žmogaus jo taip nepažįsti, kaip perskaitęs rašytus laiškus. Juose žmogaus siela atsiveria, kaip ant delno.
Kodėl aš apie tai rašau? Ar nepagalvojote?
Manau nostalgija…
…. kada ryte atidariusi pašto dėžutę randu tik apmokėti mėnesines sąskaitas .
O taip kažko laukiame.

 

 

Įtrūkęs indas

įtrūkęs indasGyveno kartą sena kinė, kuri turėjo du didelius indus, užkabintus abiejuose ilgos lazdos galuose, kurią nešdavo persimetusi per pečius.

Vienas iš indų buvo įtrūkęs, o kitas buvo sveikutėlis ir galėjo būti pilnas pripiltas vandens.

Po ilgos kelionės nuo upės iki namų įtrūkęs indas grįždavo tik iki pusės pripildytas vandens.

Tai tęsėsi dvejus metus kasdien: senoji moteris parsinešdavo tik pusantro indo vandens.

Sveikasis indas labai didžiavosi savo pasiekimu, o įtrūkęs indas gėdijosi savo nepilnavertiškumo ir buvo nusiminęs, kad gali padaryti tik pusę to, ką iš tikrųjų turėtų padaryti.

 

Fotografas: M.F. Doddy Abdurachman

PPS autorius: Benny A. Setiawan

Prisegtukas: itrukes indas.pps

KELIAS Į LAIMĘ.

Jei vis dar ieškote kelių į laimę, išbandykite, Havajų išminčių – kahunų siūlomą receptą.
Pasaulis yra tai, kas tu manai, kad yra. Tai havajiečių išminčių atspirties taškas. Jūsų mąstymas daro įtaką tam, ką aplink save pastebite, ir, kas su jumis nutinka. Jei manote, kad esate silpnas, tapsite dar silpnesnis…
Taigi …keiskime mintijimo įpročius
Minėtieji kahunai tikina, kad nėra nieko, kas apribotų mūsų minčių jėgą. Tarkim, kai galvojame apie meilę, pažadiname ją ne tik savyje, bet ir visame pasaulyje. Todėl nedera ilgam sutelkti minčių į ką dramatiškus ir skausmingus dalykus, nes nuo to sielvarto energijos pasaulyje tik dar padaugėja.
Jei iš tikrųjų sau ir visiems aplinkui trokštate tik gero, pasistenkite kasdien bent po valandą mąstyti apie viską šviesiau ir atlaidžiau, nei esate įpratę. Havajų kahunai tvirtina, kad tai atlikti lengviau turint keturias „priemones“.
Štai ir jos:
1. Energingas kūnas. Jėgos mintims suteikia gera fizinė savijauta. Ją palaikyti padeda tinkama mankšta, buvimas gamtoje ir ypač energetiškai stipriose vietose.
2. Reikalingi žodžiai. Garsiai ištardami žodžius, kurie įkūnija mūsų gražiausius troškimus, suteikia pastariesiems jėgos. Reikia nepamiršti, kad energija visada seka įkandin dėmesio.
3. Įsivaizdavimas. Mintyse sukurdami pozityvų vaizdinį, padedame savo protui teigiamai nusiteikti. Kuo dažniau įsivaizduokite save tokius, kokie iš tikrųjų norėtumėte būti.
4. Veiksmas. Nuolat stenkitės padaryti nors mažą žingsnelį, kuris priartintų jus prie trokštamo tikslo. Pavyzdžiui, jeigu jums nepatinka jūsų darbas ir svajojate jį pakeisti, bent jau pradėkite ieškoti, kas jums patiktų.