Autorius: <span>laumzirgis</span>

Autorius: laumzirgis

Paskaityk…

 

Gerk ten, kur geria arklys.
Arklys netinkamo vandens niekada negers. Pasiklok patalą ten, kur atsigula katė. Valgyk vaisių tik kirmėlės pažeistą. Drąsiai rink grybus, ant kurių nutupia muselės. Medį sodink ten, kur rausiasi kurmis. Namą statyk tokioje vietoje, kur šildosi gyvatės. Šulinį kask ten, kur saulėje lizdą susuko paukštelis. Eik gulti ir kelkis kartu su vištomis – kiekviena diena tau praeis prasmingai. Valgyk daugiau žalumos – tada turėsi stiprias kojas ir ištvermingą širdį, kaip pas žvėris. Plaukiok dažniau – tada ant žemės paviršiaus jausiesi, kaip žuvis vandenyje. Dažniau žvelk į dangų, o ne sau po kojomis – tada tavo mintys bus aiškios ir neapsunkusios. Daugiau tylėk, nei kalbėk – tavo sieloje nusistovės tyla, o dvasia tavo bus taiki ir rami.
Šv. Serafimas iš Sarovo.

Gyvenu

Mums reikia namų- viskas aišku,

kaip gi be kiemo, vaikų?

Reikia sodo, darželio , laisvės,

kad galėtum ištart GYVENU…

Reikia melsvo dangaus, upių , marių,

miško ošiančio lig vėlumos.

Reikia duonos kvapnios ant stalo,

lašinių ir dar šio to.

 

O paskui – viso šito per maža,

Reikia , vilos , jachtos brangios,

meilės laisvos saldžių vaisių

ir dar velniai žino ko…

 

Atsiranda draugų visas „pluoštas“

ir svajonių kaip kilt dar aukščiau.

Gerai ,kad turi kuo didžiuotis,

ir siaubas, jei tai praradai.

 

Tik tuomet paaiškėja kas draugas,

o kas – prisiplakėlis šiaip,

toks trapus turtais grįstas pasaulis,

bet ir vargšų …trapus panašiai…

( Nijolė Arštikaitienė)

Juodaakio šermukšnio šaka

Juodaakio šermukšnio šaka
(Vaikams)

Juodaakio šermukšnio šaka,
Jurginu, kur prie vyšnios pražydo,
Su skaidria žolynėlių rasa
Rudenėlis į sodą atklydo.

— Eikš toliau, pasirink obuolių,
Štai kiek daug raudonšonių prinoko,
Auginau auginau, bet sunku, —
Obelėlė prakalbo pirmoji.

— Nepraeik abejingai pro mus, —
Sudundeno didžiulis moliūgas
Ir, praskleidęs plačiausius lapus,
Nuriedėjo sau žandus papūtęs.

Vėlyva avietėlė, ir ta,
Liepsnele ant stiebelio nušvito,
Nusidažius ugninga spalva,
Laukė brėkštančio toliuose ryto.

Tiktai klevas už sodo tvoros
Pasiliko stovėti ramus,
Gal negreitai dar teks raudonuot,
Kai šalnelė ims bėgt per lapus.

……………………………………….
Juodaakio šermukšnio šaka,
Jurginu, kur prie vyšnios pražydo,
Su skaidria žolynėlių rasa
Rudenėlis į sodą atklydo.

2014-09-03
Raudondvaris   Leonas Milcius

Prie baltų bijūnų

Prie baltų bijūnų

Atsistoki prie baltų bijūnų,
Prie bijūnų krūmų žydinčių,
Juk tik kartą metuose taip būna
Nuo pražydusių gėlių šviesu.

Glausk prie veido aksominį žiedą
Ir šnabždėki kerinčius žodžius,

 Kad birželio naktį nieks nemiega,
Nes naktis gražesnė už sapnus.

Drungnas vėjas neša svaigų kvapą
Ir lašelį liūdesio tylaus,
Ką nusviręs bijūnėlis šneka
Baltagalvio širdimi paklausk.

Kai sniege nugrims vėl sodo takas
Ir už lango bus žvarbu, niūru,
Baltas žiedas ant albumo lapo
Tegul šildys vasaros kvapu.

Atsistoki prie baltų bijūnų,
Prie baltų bijūnų žydinčių.
Pažiūrėk, rasos lašeliai srūva
Rankomis ir žiedlapių taku.

2014-06-03
Raudondvaris       Leonas Milcius

Vakaras

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškia mas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

( Just. Marcinkevičius)

(Photo Loreta Čibiraitė)

Čia viskas taip pat

Čia viskas taip pat. Vaiski ramuma,
Nubėgantys Nemuno toliai,
Paslaptinga gelmė, jos galinga jėga
Ir švelniai žaliuojantys kloniai.

Karklo krūmai, pernykštė žolė,
Sauso dumblo smelkiantis kvapas
Vis tas pats, nors upės tėkmė
Laiko naštą vis neša ir neša.

Raiba antis žydram vandeny
Ta pati, tarsi ir prieš metus,
Lėtai supas švelnutėj vilny,
Man palikusi saugot krantus.

…………………………………

Gal ir aš čia toks pats? Basakojis, nustebęs,
Kur pavasaris nunešė lytis?
Kur jis gavo dažų nudažyt žaliai žemę,
Kad gali ja taip džiaugtis, dairytis?

2014-04-22

Leonas Milcius

Mokslininkas ir žvejys

Vienas iškiliausių universiteto profesorių, visame pasaulyje žymus Nobelio premijos kandidatas vaikštinėjo jūros pakrante.

Paprašė žvejo, kad paplukdytų jį savo valtele. Geras žmogus sutiko. Nutolus nuo kranto, mokslininkas ėmė jį klausinėti:
– Ar išmanai istorijos mokslą?
– Ne.
– Gaila, praradai ketvirtadalį savo gyvenimo. O gal ką nutuoki apie astronomiją?
– Ne.
– Tada būsi praradęs du kervirtadalius gyvenimo. Ar esi susipažinęs su filosofija?
– Ne.
– Apmaudu, nes netekai trijų ketvirtadalių gyvenimo.

Netikėtai pakilo vėjas, ėmė artintis galinga audra. Pašėlusios bangos blaškė laivelį jūros viduryje tarsi riešuto kevalą. Talžomas stiprių vėjo gūsių žvejys suriko mokslininkui:
– Ar mokate plaukti?
– Ne, – pasigirdo atsakymas.
– Gaila, tuomet netekote viso savo gyvenimo!..

Žmonės linkę manyti, kad geros yra tik madingos profesijos. Tačiau kiekvienas, kad ir visai paprastas, bet su meile ir meistriškumu atliekamas darbas gali būti gerokai naudingesnis, suteikti daugiau pasitenkinimo ir sėkmės, nei vidutiniškai atliekama, nuobodi, bet prestižinė veikla.

Mūsų visų bendra būtis, mes esame to paties laivo įgula ir kiekvienas atlikdamas savo vaidmenį, kad ir kukliausią, sykiu yra ir viso laivo sargas.

Šaltinis:
Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius: 2011, 88-89 p

Mūsų moterys

Moterys, mielosios moterys:

mamos, seserys, žmonos ar dukros

ir tos , kur kely prasilenkiam,

ir tos, kur gal būt, bus dar sutiktos…


Jūs kuklios, kaip uogos šermukšnio,

kaip pavasario šilto atodūsiai,

širdžių šiluma ledą tirpdančios,

audžiat taką sparnuotoms svajonėms…


Kartais einat prieš didelį vėją,

kartais sieloje jaučiate šaltį,

bet ne tam į šią žemę atėjot,

kad prieš kliūtis nuleistumėt galvą…


Be jūsų – pasaulis vienspalvis,

gyvenimo kelias duobėtas,

savo žavesiu užburiat saulę,

pražysta dėl jūs orchidėjos…


Ak , jūs moterys, mūsų moterys,

skirtingos, o kartais panašios…

Gyvenimo laiptais dar kopiant,

jūsų ieškom ir džiaugiamės radę…

         ( Nijolė Arštikaitienė)

OBUOLIAI ANT SNIEGO

obuoliukaiŽiema-lyg Deivė

ant debesio balto,

neleidžia pavasariui

atverti vartų.

Lengvas nuometas

vėjyje draikos,

nelinksmos godos

ir naktys šaltos.

O sniego patalo

vienišam guoly,

raudoni obuoliai,

kaip žydinčios aguonos.

Gal ne aguonos,

gal sniegenų pulkas,

žiemos akvarelė

ar raganų burtai…

Obuoliai raudoni

ant balto sniego,

spalvų kontrastas,

sušildantis sielą…

 ( Nijolė Arštikaitienė)

Citata

Žmogus gali įveikti visas kliūtis,jei turi pakankamai priežasčių tai padaryti.

                                                                   (Frydrichas Nyčė)