Pavasariška gandrų meilė

gandrai_liudaPasaka apie gandrą
Kitados žmonės visam krašte tikėjo, kad vaikus į namučius atneša gandras. Neaiškindavo, katras gandras ar gandrienė. Stačiai mestelėdavo, kuriam smalsuoliui pasiteiravus: „Mama, o iš kur aš atsiradau?“
Gandras atnešė, vaikeli, gandras…
Ir toliau sau audžia, verpia ar sviestelį muša. Gavę atsakymą, vaikai nurimdavo. Nebuvo labai dideli smalsukai.
Mane atnešė gandras, išdidžiai pareikšdavo koks nors pyplys pavasarį pirmąkart tarp kitų, būryje ant žolės pasirodęs.
Ir išdidžiai pūsdavo savo snargliotą krūtinę. Pamanyk, ne pakrūmėj, ne karkluose, ne kopūstuose rastas!
Beje, būdavo ir kitokių.
Radau, vaikeli, radau. Nuėjau iš ryto tenai, kur rugiai nukirsti, gubos, pėdeliai surišti ir sustatyti, girdžiu tokį gailų balselį bešaukiantį: „Ma-ma, tė-te, ma-ma, tė-te!..“ Prieinu guli toks mažas ir rausvas, kaip angelėlis šventam paveiksle, rankytes tiesia, akelėmis žilpina. Kalbėti nemoka, vos tuodu žodelius vapa, bet prašyte prašosi. Susivyniojau va į šitą drobelę ir parsinešiau. Galgi laumės buvo jį ten paguldžiusios?..
Apie laumes kitą sykį papasakosiu, gandrus geriau pažįstu, tai ir žodžius lengviau rasti. Dabar jau girdžiu, kad ir maži vaikai žino, jog ne gandras, jog vaikai iš motinos pilvuko ateina, bet mano močiutei jūs taip nepasakytumėte, užsirūstintų senutėlė be galo. gandrai_liuda
Gandras tai gandras, seneli, vieną kartą sukonkretino kaimynų berniukas, kuris knygas skaitė, bet visi žino, kad į rudenį gandrai palieka mūsų kraštą, į pietus išskrenda, o vaikų juk ir žiemomis atsiranda?..
Pamiršau pasakyt, vieną žiemą, kai paukščių pritrūko, zuikiai vaikus ėmė nešiot. Taigi, tai bent!
Iš tiesų, Benai, turi gerą galvą! Mano močiutė šituos dalykus savaip aiškino.
Negali juk gandrai vien tik mums, šiaurės gyventojams, mažus vaikelius nešioti. Vaikų visur reikia ir Italijoj, ir Prancūzijoj. Afrikoj ir Australijoj… Gandrai visu Žemės rutuliu pasirūpina. Tokia jų pareiga.
O kaip jie tuos vaikelius atneša? Ant nugaros pasisodinę ar savo raudonom kojom suspaudę? Kuo maitina, kuo rengia? Juk ir sušalti gali?..
Nieko man nebelieka, tik senosios motinėlės išmintį priminti. Galite tikėti, galite ne, bet esu tikras, kad čia daug tiesos. Visko žmogus sužinoti negali, o jeigu daug tiesos pasakos, tai jau ir patikėt tokiu žmogumi, ir padėkoti jam verta. Tokia buvo senoji mano, apie kurią irgi kada nors papasakosiu.
Tuos didelius paukščius visi esame matę. Parskrenda per Juozines, vos balos ir lankos atšilo, žiūrėk, jau ir stypinėja, varlyčių ieško. Tai jų maistelis, skanėstas po ilgos kelionės per dangų. Tiek apie gandrus žinome, tačiau yra dalykų, kurių ir nežinome, ir apie kitą, mums nepažįstamą, gandrų gyvenimą neišmanome. O ir patys gandrai mūsų kalba nekalba, gandrų kalba kalbasi, ilgais snapais kalena. Kodėl turėtų su mumis šnekėtis? Nei mes jiems giminės, nei ką…
Už devynių kalnų, devynių jūrų ir devynių marių, nepasiekiamoje saloje, yra Gandrų karalystė. Taip ir vadinasi Gandrų karalystė. Toje karalystėje gyvena vyriausiasis gandras arba gandrų karalius, viešpats toksai, aišku, kad su savo gandriene, dvaru, rūmais, turtais, palyda, šokėjais ir muzikantais… Taip nuo pasaulio pradžios, bent jau nuo tada, kai Dievulis, pasaulį kurdamas, davė jam didelį maišą su visų gyvūnėlių poromis žalčių, rupūžių, kurmių, žuvų, lervų, kirmėlių ir vabalų įvairiausių. Nešk, sako, ir paleisk žemėje. Tik neatrišk pakeliui…
Kur tau! Neatriš! Atrišo, smalsukas buvo! Ir išsilakstė, pasklido visi tie gyvūnėliai ore, vandeny ir žemėj. Tie, kur žemėj turėjo miklias kojeles užsiauginti, kad bėgioti galėtų. Tie, kur vandeny pelekus, plaukmenis, kad upėse ir ežeruose neprigertų, tie, kur ore sparnus, kad skraidžiot įstengtų.
Dievulio nebuvo taip sumanyta, atrodo, šį gabalą esat girdėję: sušėrė Dievulis nuodėguliu gandrui per šonus ir nuo tų laikų jis iš balto baltai suodinas liko…
Eik, sako, gyvenk dabar savo karalystėje. O kad kaltę atpirktum, turėsi žmonėms vaikus nešioti.
Gerasai Dievuli, susigraudino gandras, betgi kaip aš juos nešiosiu? Jeigu jau tuos, kur maiše gerai supakuoti ir užrišti, išbarsčiau…
Po vieną, kartais gal ir po du, tris nešiosi, pertraukė jį Dievulis, ir ne kokius ten vaikus, o dvaseles jų, kurios labai lengvos. Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją. Ir tau pačiam po pasaulį smagu bus skraidyti.
O kas gi tos dvaselės? perklausė gandras. gandrai_liuda Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją?
Daug nori žinot, sako Dievulis, aš tau tik tiek prasitarsiu. Žemėje, pats žinai, gyvena vyrai ir moterys. Būna taip, kad jie susidraugauja, vienas vyras įsimyli vieną moterį. Paskui drauge ima gyventi ir šnekasi:
Kaip gerai mums būtų savo vaikelį turėti! Benu, Jonu ar Bernardu, Tekle, File ar Angelina pakrikštytume…
Aš labai mergytės norėčiau, sako žmona.
O aš berniuko, bet jeigu atsiųs Dievulis mergytę, tai irgi bus gerai.
Vieną kartą galėtų atsiųsti tokį, o paskui kitokį, svajoja būsimas tėveliukas.
Dievulis, tas kalbas girdėdamas, siunčia telegramą, duoda žinią į Gandrų karalystę. Girdi, ten ir ten yra toks prašymas. Labai neuždelskit, jeigu dabar pietuose darbuojatės, tai skriskit į šiaurę vos saulutei pašildžius. Vykdykit žmonių norus.
Žinią, aišku, gauna patsai gandrų valdovas, karalius, kaip kad sakiau, o toliau viskas sava tvarka vyksta. Karalius sušaukia gandrus, kurie neužsiėmę, pasirūpinti gali.
Tu, sako, Telesforai, o ir tu, Ciprijonai, šiandien laisvi esate?
Abu mes laisvi, šaukia gandrai, snapais pakalendami, norim darbo, tark žodį, karaliau.
Tai va, Dievulis pranešė, kad tan kraštan tiek ir tiek dvaselių turim pasiųsti. Ar palaikote ryšį su tais, kurie šiaurėj žiemoja?
Taip, valdove, su zylėmis, su žvirbliukais, su sniegenom, svirbeliais raudongūžiais su visais turim ryšį. gandras_dirvoj_Agnusyte-foto
Adresas: Lietuva, Kybartai trijų prašo, Šilutėj keturių, Kupišky keturiolikos…
Kodėl Kupiškis tiek daug užsiprašė? klausia žvalgai ir siuntėjai, persiuntėjai.
Šito tai jau nežinau, atsako gandrų vadas, Dievulį klauskite, pas jį visi sąrašai, jo buhalteriai, raštininkai, vaikelių paskirstytojai žino.
Ir aš nežinau, užbaigdavo mano močiutė pamirkčiodama ir nusišypsodama, mano galva, taip yra visi paukšteliai mažus vaikus, tokius, kurie lengvesni už pūką, skrajesni už vėją, nešioja. Ir zylės, ir sniegenos, ir šarkos, ir varnos, jei žmonės įsigeidžia. Na varnoms ir šarkoms gal ir neduoda, bet kitiems tikrai, tikrai patiki. gandras_dirvoj1_Agnusyte_foto
O paskui, paskui, kaip toliau būna? nenustygdavom tiek sužinoję.
Paskui? Jeigu žmonės neapsigalvoja, tai stačiai jų akyse tos dvaselės ima didėti, plėstis, storėti, motinų pilvukuose įsitaisiusios…
Garbę ir nuopelnus, žinoma, gandrai sau užsirašo, nes jie mūsų didžiausieji paukščiai. O ir pradžia tokia buvo su tuo maišu, ką jau girdėjote.
(Sigitas Geda „Pasaka apie gandrą“)
Nuotraukų autoriai: liuda ir Agnusyte.

Pasaulio vienuolynai

Rusanu_vienuolynas_GraikijaO, koks liūdnas šis rudenio žodis,
Tuopų kelias – rūdijantis varis,
Medžių eilės – vienuolių būriai!
Ir ugniakuras, naktį praskrodęs,
Lyg į paslaptį angą atdaręs,
Su naktim susiliejęs niūriai…

(Antanas Venclova)

PPS autorius: Alain Grimard.

 

Prisegtukas: VIENUOLYNAI.pps

Lietuva

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno,
Ir lietaus lašelis debesies.
Lietuva – ugnis kurią kūrenom,
Ir kurioj sudegsime visi.
Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių laužu,
Lietuva – grėsmingas dinamitas,
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.
Visos pievos, upės apraudotos,
Graudžiose lietuvės raudose,
Švietė revoliucijos raudonos,
Požemiuos įkalinta dvasia.
Mes visi tenai gelmėj užgimę,
Po lenktu sukilėlio dalgiu,
Ir visus mus Lietuva augino,
Tarsi lauką želenčių rugių.
Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai nubėgantys kalvom,
Kažkada iš Lietuvos išėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon…
Ir tenai kur po ilgų kelionių
Žemėn atguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Geriau rašykit „Lietuva“!
(J. Strielkūnas)

Muzika: Deivis „Taip gera“,

PPS autorius: John (Au).

Prisegtukas: Lithuania- John (AU)1.pps

Slėniai Arizonos valstijoje

Arizonos_slėnis

tas ritmas iš tylos –
ramybės žemė
ramybės smėlin
pačios grimzta kojos

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
kelias
lengvumas ir
aguonų akys
rugių plaukuos…

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
žemė
ramybės slėnis
į kurį sugrįžtam
ir susitinkam vėl –

rugių plaukuos
aguonų akyse –
gyvi ir mirę
(Birutė Marcinkevičiūtė)

PPS autorius: vonck.

 

Prisegtukas: MonumentValley-Arizona.pps

Kitaip pažvelkime pro savo langus…

langasKaiminystėje įsikūrė jauna pora.
Ryte valgant pusryčius, jaunoji moteris pamatė kaimynę lauke džiaustant skalbinius.
-Skalbiniai nelabai švarūs- pasakė ji- tikriausiai, skalbti nelabai moka.
O gal jai reikėtų geresnio skalbiklio?
Vyras pažvelgė į savo žmoną, bet nutylėjo.
Kiekvieną kartą džiaustant kaimynei skalbinius , sekdavo tie patys komentarai.
Praėjus gal mėnesiui, moteriškė nustebo, matydama padžiautus švarius kaimynės skalbinius ir tarė vyrui :
-Pažiūrėk, pagaliau ir ji išskalbė švariai. Įdomu, kas ją to pamokė?..

Muzika: André Gagnon – Non dimenticar,
PPS autorius: Sergimage.

 

Prisegtukas: Langas.pps

Norėdami pakelt nuotaiką prisiminkime logiką…

lygtys_katinasPirmoji lygtis:
Žmogus = valgyti + miegoti + dirbti + pramogauti
Beždžionė = valgyti + miegoti
Atitinkamai: Žmogus = beždžionė + dirbti + pramogauti
Todėl: Žmogus – pramogauti = Beždžionė + dirbti
IŠVADA NR. 1: Žmogus, kuris nepramogauja panašus į beždžionę, kuri dirba…

PPS autorius: ZAKROSTA@GMAIL.COM

Prisegtukas: lygtys.pps

Arbūzai

 

Medžio drožėjai įpratę drožinėti medyje, tačiau drožinėti arbūzus… ir dar taip meniškai sugebėtų ne kiekvienas.
Pasigėrėkime nuostabiais arbūzų drožiniais!

PPS autorius – JH.

 

Prisegtukas: lubenica.pps

Joshua Bell incognito grojimas metro

Jochua_BellAtsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell . Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

(Teksto autorius nežinomas)

Šis eksperimentas yra nufilmuotas.
https://www.youtube.com/watch?v=hnOPu0_YWhw

Paklausykite, kaip groja:
https://www.youtube.com/watch?v=DvlTuBnpKpc