Iguazu kriokliai

Iguazu_kriokliaiIguazu kriokliai skiria Argentiną ir Braziliją.
Jei nukeliautumėte į Argentiną, ji jus nustebintų geografiniais kontrastais: aukšti Andų kalnai, vešlūs subtropiniai miškai, kartu su įspūdingais Iguazú kriokliais, mesopotamijos ežerais ir upėmis, milžiniškomiss lygumomis ir plokščiakalniais, šiaurės rytų spalvingomis plokščiakalnių dykumomis…
Tikrai įspūdingi vaizdai!
PPS autorius: P@bloSonic

Prisegtukas: IguazuFalls.pps

Ir dar viena diena…

ir_dar_viena_diena

 

Ir dar viena diena –
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės.
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
– Gyvenimo pagunda!
Sapnuojame kas laumes,
kas gyvates.
Kai kas išvis nemiega,
vis mąsto ką praradęs …

PPS ir teksto autorius nežinomas.

 

Prisegtukas: ir dar viena diena.pps

Viskas praeis…

laikau_tave_boružėle_Agnusyte_foto2009„Ir tai irgi praeis.“ Kiek daug pasakyta šiais žodžiais! Kaip drausmina jie išdidumo akimirką! Kaip guodžia liūdesio metu! „Ir tai irgi praeis.“
Abraomas Linkolnas
Kartais, kai būna sunku, mums gali pasirodyti, kad laikas staiga sustojo. Po to mes visą laiką jausime skausmą, liūdesį ir neviltį. Nuo tada pradedame manyti, kad taip turi būti – kiekvieną minutę skausmas.
Tačiau mes turime prisiminti, kad linksminantis laikas prabėga greitai. Kai išgyvename neigiamus jausmus, kiekviena valanda atrodo kaip dvi. Bet ši valanda netruks amžinai. Taip pat ir kita. Sielvartas praeina lygiai taip, kaip ir laimė. Skausmas, kaip ir malonumai, pasibaigia. Niekas nelieka toks pat, niekas nesustingsta.
Viskas, ką mums reikia tuoj pat padaryti, – tai iškęsti dabartinį momentą. Mums reikia turėti stiprybės, kantrybės, tikėjimo ir būti tiesiog įsitikinusiems, kad šis momentas ir jo metu patiriami jausmai nesitęs ilgai. Laikas praeina, skausmas – taip pat.
Šiąnakt turbūt man reikia pagalbos, kad prisiminčiau, jog tai irgi praeis. Kaip aš galiu leisti Aukščiausiajai galiai padėti man?
(Ištrauka iš: Amy E. Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos)

Pavasario elegija

žirgeliai_Agnusyte_foto2009Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave.
Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.
Lyg aikštinga nenuorama tu skrieji gatve
Ir, galvą užvertus, ilgai ir skambiai juokiesi.
O, šitas juokas! Aš noriu būt atviras sau –
Man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau. Aš kažkur pailsau.
O ir kaip man kvatotis, jei visai nejuokinga?
Buvo laikas – ir aš pilna gerkle rijau
Šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta. Ir aš jau bijau,
Kad žvaigždžių neužteks. Ir žvaigždėm nesimėtau.
Dar viską atsimenu. Ir viską kažkaip užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir kad būsiu laimingas.
Galėčiau su tavimi juoktis ir eiti kartu,
Jei ne jausmas prakeiktas, kad už viską esu atsakingas.
Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindo gatves
Ir didelės žvaigždės į širdis pradeda kristi,-
Aš sulėtinu žingsnį ir atsilieku nuo tavęs.
… Šitaip kasdien nuo manęs nueina mano jaunystė.
(Justinas Marcinkevičius)

PPS autorius: zmjg@

Prisegtukas: Pavasario elegija.pps

Kaktusų žydėjimo metas

kaktusasYra sena legenda, pasakojanti kaip astekai, priplaukę prie nepažįstamo kranto, išvydo ant uolos milžinišką erelį, tupėjusį ant kaktuso, snape laikiusį besirangančią gyvatę ir žiūrėjusį į tekančią saulę. Prietaringieji astekai palaikė tai palankiu ženklu ir įkūrė čia miestą, kurį pavadino Tenočtitlanu (senasis Meksikos sostinės pavadinimas – teo – dieviškas, nočtli – kaktusas, tlan – vieta, t. y. dieviškojo kaktuso vieta. O dieviškoji opuncija užėmė garbingą vietą Tenočtitlano šventykloje.
Turtingas ir įvairus kaktusų pasaulis. Jų neįprastas grožis, vėliau užkariavęs milijonus mėgėjų, senosios Meksikos gyventojams astekams įkvėpdavo mistišką siaubą. Echinokaktus ingens (Echinocactus ingens Zucc.), dažnai sveriantis keletą tonų, tapo altoriumi žiauraus medžioklės dievo Miksoatlio garbei. Šį kaktusą taip pat garbindavo, jį vadindavo „Teocomitl“ – „šventąja keptuve“. Ant jo gigantiškų spyglių atnašaudavo aukas; astekų karo dievo Chuitčilopočtlio paliepimu žynys išpjaudavo ant nugaros gulinčiai aukai širdį (2 pav.). Toks barbariškas, pasibaisėjimą keliantis paprotys turėjo pateisinimą – kova už būvį. Žiauri gamta, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis, tos diametralios priešybės, vertė pataikauti dievams, įgyti jų palankumą atnašaujant. Be to, žiaurus aukojimas keldavo baimę prietaringiesiems astekams, skiepydavo nuolankumą valdžiai ir tikėjimą žynių magija.
Senovės literatūroje dažnai minimas „Pejotl“ kultas. Tai kaktuso, vardu lofofora [Lophopfora williamsii (Lem. ex SD) Coult], veikimai. Šio kaktuso sultys svaigina. Ekstazę lydi malonios spalvinės ir garsinės haliucinacijos. Išgėręs šių sulčių, žmogus nejausdavo bado, troškulio, baimės, tapdavo narsiu ir nebijodavo pavojų. Apsvaiginimas trukdavo 2 – 3 dienas. Išspaustos ir pridėtos prie skaudamos kūno vietos „pejotl“ sultys numalšindavo skausmą sąnariuose. O suvalgęs šio kaktuso dar tapdavo ir aiškiaregiu, į kurį kreipdavosi ištisos šeimos, ligoniai, įsimylėjėliai, vildamiesi gauti patarimą ar paguodą. Apskritai, šios sultys, kaip ir alkoloidai – lophophorin, mescalin, anhalonin, – esantys kai kuriuose kaktusuose, turėjo tiesioginę įtaką indėnų religinėms apeigoms. Astekų tikėjimas pagimdė aibę prietarų: vieni kaktusai, tarsi amuletai, esą, apsaugodavo juos nuo visokiausių nelaimių, kiti atnešdavo laimę. Visi kaktusai buvo garbinami, kiekviena gentis turėjo savo dievą ir net ne vieną, o kelis. Netgi „pulkė“ – svaiginantis gėrimas iš agavos – turėjo savo dievą.
Tiek senovėje, tiek ir dabar kaktusai ir jų gausūs vaisiai turėjo ir tebeturi didelę praktikinę reikšmę – jie vartojami maistui, lygiai kaip vaistai ir daržovės… Geriausias pavyzdys, kaip Meksikos indėnai mokėjo vertinti tam tikrus kaktusus, tai jų duotas pavadinimas garsiam savo valgomaisiais vaisiais mirtilokaktusui ( Myrtillocactus Cons.) – Padre neustro – mūsų tėvas. Tokia pagarba kaktusui nėra ko stebėtis. Juk sausringoje, skurdžios floros gamtoje kaktusai buvo ir maistas, ir gėrimas (sultingo echinokaktuso gabalėlis numalšina ir alkį, ir troškulį). Pašalinus dyglius, kaktusai – puikiausias pašaras gyvuliams. Bolivijoje, kur nėra miškų, sumedėję ceceusai naudojami kurui ir kaip statybinė medžiaga. Nėra geresnės tvoros už gyvatvorę iš kaktusų – čia jau joks žvėris nepralįs… Kai kurių kaktusų vaisiai turi dažomųjų savybių, kitų sėklos verdamos kaip kruopos.
(Informacija iš https://domvilis.blogas.lt)
PPS autorius:jb.

Prisegtukas: Cactus-BeautyInBloom.pps

Pavasariška gandrų meilė

gandrai_liudaPasaka apie gandrą
Kitados žmonės visam krašte tikėjo, kad vaikus į namučius atneša gandras. Neaiškindavo, katras gandras ar gandrienė. Stačiai mestelėdavo, kuriam smalsuoliui pasiteiravus: „Mama, o iš kur aš atsiradau?“
Gandras atnešė, vaikeli, gandras…
Ir toliau sau audžia, verpia ar sviestelį muša. Gavę atsakymą, vaikai nurimdavo. Nebuvo labai dideli smalsukai.
Mane atnešė gandras, išdidžiai pareikšdavo koks nors pyplys pavasarį pirmąkart tarp kitų, būryje ant žolės pasirodęs.
Ir išdidžiai pūsdavo savo snargliotą krūtinę. Pamanyk, ne pakrūmėj, ne karkluose, ne kopūstuose rastas!
Beje, būdavo ir kitokių.
Radau, vaikeli, radau. Nuėjau iš ryto tenai, kur rugiai nukirsti, gubos, pėdeliai surišti ir sustatyti, girdžiu tokį gailų balselį bešaukiantį: „Ma-ma, tė-te, ma-ma, tė-te!..“ Prieinu guli toks mažas ir rausvas, kaip angelėlis šventam paveiksle, rankytes tiesia, akelėmis žilpina. Kalbėti nemoka, vos tuodu žodelius vapa, bet prašyte prašosi. Susivyniojau va į šitą drobelę ir parsinešiau. Galgi laumės buvo jį ten paguldžiusios?..
Apie laumes kitą sykį papasakosiu, gandrus geriau pažįstu, tai ir žodžius lengviau rasti. Dabar jau girdžiu, kad ir maži vaikai žino, jog ne gandras, jog vaikai iš motinos pilvuko ateina, bet mano močiutei jūs taip nepasakytumėte, užsirūstintų senutėlė be galo. gandrai_liuda
Gandras tai gandras, seneli, vieną kartą sukonkretino kaimynų berniukas, kuris knygas skaitė, bet visi žino, kad į rudenį gandrai palieka mūsų kraštą, į pietus išskrenda, o vaikų juk ir žiemomis atsiranda?..
Pamiršau pasakyt, vieną žiemą, kai paukščių pritrūko, zuikiai vaikus ėmė nešiot. Taigi, tai bent!
Iš tiesų, Benai, turi gerą galvą! Mano močiutė šituos dalykus savaip aiškino.
Negali juk gandrai vien tik mums, šiaurės gyventojams, mažus vaikelius nešioti. Vaikų visur reikia ir Italijoj, ir Prancūzijoj. Afrikoj ir Australijoj… Gandrai visu Žemės rutuliu pasirūpina. Tokia jų pareiga.
O kaip jie tuos vaikelius atneša? Ant nugaros pasisodinę ar savo raudonom kojom suspaudę? Kuo maitina, kuo rengia? Juk ir sušalti gali?..
Nieko man nebelieka, tik senosios motinėlės išmintį priminti. Galite tikėti, galite ne, bet esu tikras, kad čia daug tiesos. Visko žmogus sužinoti negali, o jeigu daug tiesos pasakos, tai jau ir patikėt tokiu žmogumi, ir padėkoti jam verta. Tokia buvo senoji mano, apie kurią irgi kada nors papasakosiu.
Tuos didelius paukščius visi esame matę. Parskrenda per Juozines, vos balos ir lankos atšilo, žiūrėk, jau ir stypinėja, varlyčių ieško. Tai jų maistelis, skanėstas po ilgos kelionės per dangų. Tiek apie gandrus žinome, tačiau yra dalykų, kurių ir nežinome, ir apie kitą, mums nepažįstamą, gandrų gyvenimą neišmanome. O ir patys gandrai mūsų kalba nekalba, gandrų kalba kalbasi, ilgais snapais kalena. Kodėl turėtų su mumis šnekėtis? Nei mes jiems giminės, nei ką…
Už devynių kalnų, devynių jūrų ir devynių marių, nepasiekiamoje saloje, yra Gandrų karalystė. Taip ir vadinasi Gandrų karalystė. Toje karalystėje gyvena vyriausiasis gandras arba gandrų karalius, viešpats toksai, aišku, kad su savo gandriene, dvaru, rūmais, turtais, palyda, šokėjais ir muzikantais… Taip nuo pasaulio pradžios, bent jau nuo tada, kai Dievulis, pasaulį kurdamas, davė jam didelį maišą su visų gyvūnėlių poromis žalčių, rupūžių, kurmių, žuvų, lervų, kirmėlių ir vabalų įvairiausių. Nešk, sako, ir paleisk žemėje. Tik neatrišk pakeliui…
Kur tau! Neatriš! Atrišo, smalsukas buvo! Ir išsilakstė, pasklido visi tie gyvūnėliai ore, vandeny ir žemėj. Tie, kur žemėj turėjo miklias kojeles užsiauginti, kad bėgioti galėtų. Tie, kur vandeny pelekus, plaukmenis, kad upėse ir ežeruose neprigertų, tie, kur ore sparnus, kad skraidžiot įstengtų.
Dievulio nebuvo taip sumanyta, atrodo, šį gabalą esat girdėję: sušėrė Dievulis nuodėguliu gandrui per šonus ir nuo tų laikų jis iš balto baltai suodinas liko…
Eik, sako, gyvenk dabar savo karalystėje. O kad kaltę atpirktum, turėsi žmonėms vaikus nešioti.
Gerasai Dievuli, susigraudino gandras, betgi kaip aš juos nešiosiu? Jeigu jau tuos, kur maiše gerai supakuoti ir užrišti, išbarsčiau…
Po vieną, kartais gal ir po du, tris nešiosi, pertraukė jį Dievulis, ir ne kokius ten vaikus, o dvaseles jų, kurios labai lengvos. Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją. Ir tau pačiam po pasaulį smagu bus skraidyti.
O kas gi tos dvaselės? perklausė gandras. gandrai_liuda Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją?
Daug nori žinot, sako Dievulis, aš tau tik tiek prasitarsiu. Žemėje, pats žinai, gyvena vyrai ir moterys. Būna taip, kad jie susidraugauja, vienas vyras įsimyli vieną moterį. Paskui drauge ima gyventi ir šnekasi:
Kaip gerai mums būtų savo vaikelį turėti! Benu, Jonu ar Bernardu, Tekle, File ar Angelina pakrikštytume…
Aš labai mergytės norėčiau, sako žmona.
O aš berniuko, bet jeigu atsiųs Dievulis mergytę, tai irgi bus gerai.
Vieną kartą galėtų atsiųsti tokį, o paskui kitokį, svajoja būsimas tėveliukas.
Dievulis, tas kalbas girdėdamas, siunčia telegramą, duoda žinią į Gandrų karalystę. Girdi, ten ir ten yra toks prašymas. Labai neuždelskit, jeigu dabar pietuose darbuojatės, tai skriskit į šiaurę vos saulutei pašildžius. Vykdykit žmonių norus.
Žinią, aišku, gauna patsai gandrų valdovas, karalius, kaip kad sakiau, o toliau viskas sava tvarka vyksta. Karalius sušaukia gandrus, kurie neužsiėmę, pasirūpinti gali.
Tu, sako, Telesforai, o ir tu, Ciprijonai, šiandien laisvi esate?
Abu mes laisvi, šaukia gandrai, snapais pakalendami, norim darbo, tark žodį, karaliau.
Tai va, Dievulis pranešė, kad tan kraštan tiek ir tiek dvaselių turim pasiųsti. Ar palaikote ryšį su tais, kurie šiaurėj žiemoja?
Taip, valdove, su zylėmis, su žvirbliukais, su sniegenom, svirbeliais raudongūžiais su visais turim ryšį. gandras_dirvoj_Agnusyte-foto
Adresas: Lietuva, Kybartai trijų prašo, Šilutėj keturių, Kupišky keturiolikos…
Kodėl Kupiškis tiek daug užsiprašė? klausia žvalgai ir siuntėjai, persiuntėjai.
Šito tai jau nežinau, atsako gandrų vadas, Dievulį klauskite, pas jį visi sąrašai, jo buhalteriai, raštininkai, vaikelių paskirstytojai žino.
Ir aš nežinau, užbaigdavo mano močiutė pamirkčiodama ir nusišypsodama, mano galva, taip yra visi paukšteliai mažus vaikus, tokius, kurie lengvesni už pūką, skrajesni už vėją, nešioja. Ir zylės, ir sniegenos, ir šarkos, ir varnos, jei žmonės įsigeidžia. Na varnoms ir šarkoms gal ir neduoda, bet kitiems tikrai, tikrai patiki. gandras_dirvoj1_Agnusyte_foto
O paskui, paskui, kaip toliau būna? nenustygdavom tiek sužinoję.
Paskui? Jeigu žmonės neapsigalvoja, tai stačiai jų akyse tos dvaselės ima didėti, plėstis, storėti, motinų pilvukuose įsitaisiusios…
Garbę ir nuopelnus, žinoma, gandrai sau užsirašo, nes jie mūsų didžiausieji paukščiai. O ir pradžia tokia buvo su tuo maišu, ką jau girdėjote.
(Sigitas Geda „Pasaka apie gandrą“)
Nuotraukų autoriai: liuda ir Agnusyte.

Pasaulio vienuolynai

Rusanu_vienuolynas_GraikijaO, koks liūdnas šis rudenio žodis,
Tuopų kelias – rūdijantis varis,
Medžių eilės – vienuolių būriai!
Ir ugniakuras, naktį praskrodęs,
Lyg į paslaptį angą atdaręs,
Su naktim susiliejęs niūriai…

(Antanas Venclova)

PPS autorius: Alain Grimard.

 

Prisegtukas: VIENUOLYNAI.pps

Lietuva

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno,
Ir lietaus lašelis debesies.
Lietuva – ugnis kurią kūrenom,
Ir kurioj sudegsime visi.
Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių laužu,
Lietuva – grėsmingas dinamitas,
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.
Visos pievos, upės apraudotos,
Graudžiose lietuvės raudose,
Švietė revoliucijos raudonos,
Požemiuos įkalinta dvasia.
Mes visi tenai gelmėj užgimę,
Po lenktu sukilėlio dalgiu,
Ir visus mus Lietuva augino,
Tarsi lauką želenčių rugių.
Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai nubėgantys kalvom,
Kažkada iš Lietuvos išėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon…
Ir tenai kur po ilgų kelionių
Žemėn atguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Geriau rašykit „Lietuva“!
(J. Strielkūnas)

Muzika: Deivis „Taip gera“,

PPS autorius: John (Au).

Prisegtukas: Lithuania- John (AU)1.pps

Slėniai Arizonos valstijoje

Arizonos_slėnis

tas ritmas iš tylos –
ramybės žemė
ramybės smėlin
pačios grimzta kojos

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
kelias
lengvumas ir
aguonų akys
rugių plaukuos…

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
žemė
ramybės slėnis
į kurį sugrįžtam
ir susitinkam vėl –

rugių plaukuos
aguonų akyse –
gyvi ir mirę
(Birutė Marcinkevičiūtė)

PPS autorius: vonck.

 

Prisegtukas: MonumentValley-Arizona.pps