Laiko vertė

laiko_verteApie metų vertę paklausk studento, neišlaikiusio sesijos.

Apie mėnesio vertę paklausk motinos, pagimdžiusios prieš laiką.

Apie savaitės vertę paklausk savaitraščio redaktoriaus.

Apie valandos vertę paklausk įsimylėjusiųjų, nekantriai laukiančių susitikimo…

PPS autorius nežinomas.

Prisegtukas: Laiko_Verte.pps

Pasimokykime groti smuiku :)

smuikasSakote, kad išmokti griežti smuiku labai sunku?

Manote,kad tai pradėti reikia jau maždaug… nuo 4 metukų?

Taip, tai tiesa, tačiau taip groti smuiku,kaip šiame filmuke, išmokti beveik neįmanoma… Tai tiesiog nepakartoajma!

Pasižiūrėkite ir įsitikinsite!

 

Filmo autorius nežinomas.

Prisegtukas: HavaNagila.wmv

Pelėdos

pelėda

Pelėda

Apsigaubus
Kailiniais,
Pasipuošus
Nėriniais,
Lekia ji
Į šaunią puotą
Pas apuoką
Pentinuotą.
(Česlovas Navakauskas)

PPS autorius: Vonck.

Prisegtukas: Uilen.pps

Iguazu kriokliai

Iguazu_kriokliaiIguazu kriokliai skiria Argentiną ir Braziliją.
Jei nukeliautumėte į Argentiną, ji jus nustebintų geografiniais kontrastais: aukšti Andų kalnai, vešlūs subtropiniai miškai, kartu su įspūdingais Iguazú kriokliais, mesopotamijos ežerais ir upėmis, milžiniškomiss lygumomis ir plokščiakalniais, šiaurės rytų spalvingomis plokščiakalnių dykumomis…
Tikrai įspūdingi vaizdai!
PPS autorius: P@bloSonic

Prisegtukas: IguazuFalls.pps

Ir dar viena diena…

ir_dar_viena_diena

 

Ir dar viena diena –
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės.
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
– Gyvenimo pagunda!
Sapnuojame kas laumes,
kas gyvates.
Kai kas išvis nemiega,
vis mąsto ką praradęs …

PPS ir teksto autorius nežinomas.

 

Prisegtukas: ir dar viena diena.pps

Viskas praeis…

laikau_tave_boružėle_Agnusyte_foto2009„Ir tai irgi praeis.“ Kiek daug pasakyta šiais žodžiais! Kaip drausmina jie išdidumo akimirką! Kaip guodžia liūdesio metu! „Ir tai irgi praeis.“
Abraomas Linkolnas
Kartais, kai būna sunku, mums gali pasirodyti, kad laikas staiga sustojo. Po to mes visą laiką jausime skausmą, liūdesį ir neviltį. Nuo tada pradedame manyti, kad taip turi būti – kiekvieną minutę skausmas.
Tačiau mes turime prisiminti, kad linksminantis laikas prabėga greitai. Kai išgyvename neigiamus jausmus, kiekviena valanda atrodo kaip dvi. Bet ši valanda netruks amžinai. Taip pat ir kita. Sielvartas praeina lygiai taip, kaip ir laimė. Skausmas, kaip ir malonumai, pasibaigia. Niekas nelieka toks pat, niekas nesustingsta.
Viskas, ką mums reikia tuoj pat padaryti, – tai iškęsti dabartinį momentą. Mums reikia turėti stiprybės, kantrybės, tikėjimo ir būti tiesiog įsitikinusiems, kad šis momentas ir jo metu patiriami jausmai nesitęs ilgai. Laikas praeina, skausmas – taip pat.
Šiąnakt turbūt man reikia pagalbos, kad prisiminčiau, jog tai irgi praeis. Kaip aš galiu leisti Aukščiausiajai galiai padėti man?
(Ištrauka iš: Amy E. Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos)

Pavasario elegija

žirgeliai_Agnusyte_foto2009Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave.
Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.
Lyg aikštinga nenuorama tu skrieji gatve
Ir, galvą užvertus, ilgai ir skambiai juokiesi.
O, šitas juokas! Aš noriu būt atviras sau –
Man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau. Aš kažkur pailsau.
O ir kaip man kvatotis, jei visai nejuokinga?
Buvo laikas – ir aš pilna gerkle rijau
Šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta. Ir aš jau bijau,
Kad žvaigždžių neužteks. Ir žvaigždėm nesimėtau.
Dar viską atsimenu. Ir viską kažkaip užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir kad būsiu laimingas.
Galėčiau su tavimi juoktis ir eiti kartu,
Jei ne jausmas prakeiktas, kad už viską esu atsakingas.
Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindo gatves
Ir didelės žvaigždės į širdis pradeda kristi,-
Aš sulėtinu žingsnį ir atsilieku nuo tavęs.
… Šitaip kasdien nuo manęs nueina mano jaunystė.
(Justinas Marcinkevičius)

PPS autorius: zmjg@

Prisegtukas: Pavasario elegija.pps

Kaktusų žydėjimo metas

kaktusasYra sena legenda, pasakojanti kaip astekai, priplaukę prie nepažįstamo kranto, išvydo ant uolos milžinišką erelį, tupėjusį ant kaktuso, snape laikiusį besirangančią gyvatę ir žiūrėjusį į tekančią saulę. Prietaringieji astekai palaikė tai palankiu ženklu ir įkūrė čia miestą, kurį pavadino Tenočtitlanu (senasis Meksikos sostinės pavadinimas – teo – dieviškas, nočtli – kaktusas, tlan – vieta, t. y. dieviškojo kaktuso vieta. O dieviškoji opuncija užėmė garbingą vietą Tenočtitlano šventykloje.
Turtingas ir įvairus kaktusų pasaulis. Jų neįprastas grožis, vėliau užkariavęs milijonus mėgėjų, senosios Meksikos gyventojams astekams įkvėpdavo mistišką siaubą. Echinokaktus ingens (Echinocactus ingens Zucc.), dažnai sveriantis keletą tonų, tapo altoriumi žiauraus medžioklės dievo Miksoatlio garbei. Šį kaktusą taip pat garbindavo, jį vadindavo „Teocomitl“ – „šventąja keptuve“. Ant jo gigantiškų spyglių atnašaudavo aukas; astekų karo dievo Chuitčilopočtlio paliepimu žynys išpjaudavo ant nugaros gulinčiai aukai širdį (2 pav.). Toks barbariškas, pasibaisėjimą keliantis paprotys turėjo pateisinimą – kova už būvį. Žiauri gamta, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis, tos diametralios priešybės, vertė pataikauti dievams, įgyti jų palankumą atnašaujant. Be to, žiaurus aukojimas keldavo baimę prietaringiesiems astekams, skiepydavo nuolankumą valdžiai ir tikėjimą žynių magija.
Senovės literatūroje dažnai minimas „Pejotl“ kultas. Tai kaktuso, vardu lofofora [Lophopfora williamsii (Lem. ex SD) Coult], veikimai. Šio kaktuso sultys svaigina. Ekstazę lydi malonios spalvinės ir garsinės haliucinacijos. Išgėręs šių sulčių, žmogus nejausdavo bado, troškulio, baimės, tapdavo narsiu ir nebijodavo pavojų. Apsvaiginimas trukdavo 2 – 3 dienas. Išspaustos ir pridėtos prie skaudamos kūno vietos „pejotl“ sultys numalšindavo skausmą sąnariuose. O suvalgęs šio kaktuso dar tapdavo ir aiškiaregiu, į kurį kreipdavosi ištisos šeimos, ligoniai, įsimylėjėliai, vildamiesi gauti patarimą ar paguodą. Apskritai, šios sultys, kaip ir alkoloidai – lophophorin, mescalin, anhalonin, – esantys kai kuriuose kaktusuose, turėjo tiesioginę įtaką indėnų religinėms apeigoms. Astekų tikėjimas pagimdė aibę prietarų: vieni kaktusai, tarsi amuletai, esą, apsaugodavo juos nuo visokiausių nelaimių, kiti atnešdavo laimę. Visi kaktusai buvo garbinami, kiekviena gentis turėjo savo dievą ir net ne vieną, o kelis. Netgi „pulkė“ – svaiginantis gėrimas iš agavos – turėjo savo dievą.
Tiek senovėje, tiek ir dabar kaktusai ir jų gausūs vaisiai turėjo ir tebeturi didelę praktikinę reikšmę – jie vartojami maistui, lygiai kaip vaistai ir daržovės… Geriausias pavyzdys, kaip Meksikos indėnai mokėjo vertinti tam tikrus kaktusus, tai jų duotas pavadinimas garsiam savo valgomaisiais vaisiais mirtilokaktusui ( Myrtillocactus Cons.) – Padre neustro – mūsų tėvas. Tokia pagarba kaktusui nėra ko stebėtis. Juk sausringoje, skurdžios floros gamtoje kaktusai buvo ir maistas, ir gėrimas (sultingo echinokaktuso gabalėlis numalšina ir alkį, ir troškulį). Pašalinus dyglius, kaktusai – puikiausias pašaras gyvuliams. Bolivijoje, kur nėra miškų, sumedėję ceceusai naudojami kurui ir kaip statybinė medžiaga. Nėra geresnės tvoros už gyvatvorę iš kaktusų – čia jau joks žvėris nepralįs… Kai kurių kaktusų vaisiai turi dažomųjų savybių, kitų sėklos verdamos kaip kruopos.
(Informacija iš https://domvilis.blogas.lt)
PPS autorius:jb.

Prisegtukas: Cactus-BeautyInBloom.pps