Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
Lapas
MEDITACIJA BESIBAIGIANT DIENAI
Pakaks šiai dienai… Nepersistenk, bičiuli, negalima mums pervargti – svarbiausias darbas ilgas; mums nevalia laimėti mirksnį, o prarasti dieną, eik pailsėti, kad rytoj nubustum kupinas jėgų ir sveiko ryžto, nebesuvaldomos aistros lošėjų genami lai plėšos tie, kurie dar neatrado, ką šioj žemėj veikti: šiandien, apsisvaiginę užnuodytu sėkmės vynu, jie stengias už visus labiausiai, o ryt į visa tai numos ranka;
Ten, kur…
Ten, kur daug pykčio, yra stiprus skausmas.
Ten, kur daug svarstymų, yra užšaldyti jausmai.
Ten, kur uždėta abejingumo kaukė, yra daug nusivylimo.
Kvietimas švęsti rudenį
1. Šilumą sukuria ne saulė, bet Tavo širdis.
2. Rudens vakarai gražūs, bet Jie taps ypatingi – jeigu Tu rasi vietos kitiems.
3. Greitai nebus tiek daug saulės, bet lapų spalvos Tau kalbės ne prasčiau nei ji.
4. Išmok užkloti kitų nerimą, kaip lapai rudeninę žolę.
5. Ašaros gali būti ne tik liūdesio, bet ir lietaus, nebijok jų.
Be pakuotės
Savo asmeninėje vienatvėje jūs galite susisiekti su pačiais giliausiais egzistenciniais gyvenimo, visatos ir visko, kas yra aplink, klausimais. Kas tu be savo gyvenimo istorijos? Ką tai reiškia, kai tu be pakuotės?
Visatos dėsniai
Visata veikia pagal savo principus, tai ypač pastebėjo E. Murphy, kurio dėsniai iki šiol visaip interpretuojami ir jau nieko bendra su juo neturi. Nors viskas skamba šiek tiek nerimtai, tačiau tame yra ir šiek tiek tiesos.
Žirniai
Mergaitė atėjo į svečius pas močiutę. Liūdna jai buvo, vos ašaras tramdė. Sėdi ant taburetės prie lango tokia išblyškusi, liesutė, ir tyli. Ji nenorėjo močiutės jaudinti. O ir verkti negerai, negražu – reikia pakentėti.
Prisilietimas prie svajonės
Ką jaučia kolekcininkas, kuris ilgai ieškojo vienintelio pašto ženklo, trūkstamo kolekcijai? Laimę? Vargu. Jaudulį, jaudinantį virpulį. Jis bijo kvėpuoti, išgyvena tarsi karą. Niekas, išskyrus jį, negalės suprasti to jausmo.
Avilio mirtis
Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Gegužė
Per vieną naktį apsirengė medžiai. Gegužė tarsi iškvėpė ryškią naują žalumą. Pribėgsi prie lango – jau ne švelni aureolė, o iki horizonto ištemptos palapinės, atsiradusios, tarsi mostelėjus kažkieno burtų lazdele.