Vėjo malūnai

vėjo malūnasPasaulį galima įsivaizduoti kaip didelį malūną. Jis, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Ir tai simboliška, juk vėjo malūnai turi keturis sparnus, o tai keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturi vėjai, keturios pasaulio kryptys. Daugiau kaip tris tūkstančius metų vėjo malūnai yra ištikimi ir nepakeičiami žemdirbio draugai. Apie malūnus yra sukurta daug padavimų, pasakų, legendų, dainų ir eilėraščių. Nuo seno malūnai neatskiriama ir Lietuvos peizažo dalis. Vienų girnas suko vėjas, kitų – vanduo. Pas mus dabar vėjo ir vandens malūnai – beišnykstantys kraštovaizdžio ženklai.

„Lyg paskutiniai dinozaurai,

lyg priešistoriniai kokie –

jie stovi perpučiami kiaurai,

ir sielose jų – kaip lauke.

Apdriskusius sparnus iškėlę,

dar siekia debesų šukuot.

įklimpo jie lyg vabalėliai

laike – kaip gintaro sakuos.“

(Justinas Marcinkevičius)

 

Klausydamiesi muzikos pažiūrėkime skaidres apie vėjo malūnus visame pasaulyje.

PPS iš rumunų tinklapio power-point.ro

Prisegtukas: WINDMILL.pps

PĖDSAKAI

Keliauja dykuma du žmonės – laisvamanis prancūzas ir arabas. Nusileidus saulei, arabas atsiklaupia ir pradeda melstis.
Kai baigė maldą, atsistojo, tada prancūzas jo paklausė:

– Ką tu čia dabar darei?
– Meldžiausi.
Laisvamanis nusijuokė:
– Ar tu esi tą Dievą kada nors matęs?
– Ne, – atsakė arabas.
– Ar tu esi kada Dievą palietęs?
– Ne!
– Tuomet esi visiškas kvailys, jei garbini Dievą, kurio nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip užčiuopei ar pajutai.
Arabas nieko neatsakė.

Anksti rytą prancūzas atsikėlęs sako:
– Žiūrėk, čia kupranugario būta.
Arabas abejingai klausia:
– Ar tu jį matei?
– Ne! Aš miegojau.
– Tai gal rankomis palietei?
– Ne! Sakau, miegojau!
– Tai kaip tu gali tikėti, kad čia buvo kupranugaris? Nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip pajutai?
– Apie tai, kad čia buvo kupranugaris, aš sprendžiu iš jo paliktų pėdsakų, – atsakė prancūzas.
Tuo metu rytuose pasirodė spindinti saulė. Arabas ištiesė į ją ranką ir tarė:
– Tik pažiūrėk! Koks didingas Dievo pėdsakas!
(iš kun.Jako knygos „Ieškau žmogaus“)

GYVYBĖ

(apie meilę, gyvybės vertę ir gailestingumą)
Gyvybė
Mažas – dideliam begaliniam pasauly,
bejėgis ir niekam nereikalingas.
Bet gyvas ir kvėpuoja,
ir ieško šilumos,
mažas katinėlis.

Akelės mėlynos, šiandien man
ant kelių atsivėrusios,
smalsiai žvelgia į saulingą rugsėjo dangų,
į gėlę, linguojančią nuo vėjo.

Gyvas ir nori gyventi.
Nešamas įsikabina į drabužį,
kad neiškristų.
Žiūri patikliai į akis.
Gyvas – ir niekam
niekam nereikalingas,
tik tai katei,
kuri laiminga ir išdidi,
atnešusi jį man prie kojų,
dabar dėkingai laižo mano rankas.
(Janina Degutytė)

PASKUTINĖ VASAROS DIENA

Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs – spinduliai – išdykę.

Nemiegok ilgai – praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio…
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.

O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola – bėkim gelbėt –
Laikrodžių neturim – turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,

Bet pastoja kelią varnos pilkos…
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena…
(Juozas Erlickas)

ŽMONOS LAIŠKAS VYRUI

Brangus mano vyre!
Siunčiu tau šį laišką elektroniniu paštu, kad būčiau tikra, jog jį perskaitysi. Tikiuosi, atleisi man šią nedidelę gudrybę. Tiesiog norėjau, kad žinotum, kas įvyko per tuos du metus, kai mūsų namuose atsirado kompiuteris ir internetas.
Su vaikais viskas gerai. Pauliukui praeitą mėnesį sukako 8 metukai. Mokosi jis gerai, visi laiko jį gražiu, bendrauti linkusiu berniuku. Jis turi neabejotinų meninių polinkių. Praėjusią savaitę mokykloje, per piešimo pamoką, jis nupiešė visą šeimą. Labai gerai pavyko pavaizduoti visus veidus, o ypač realistiškas gavosi tavo pakaušis. Turėtum didžiuotis savo sūnumi. Miglutei rugsėjo mėnesį sukako treji metukai. Ji labai panaši į tave, koks buvai jos amžiaus. Miglutė – labai protinga mergaitė. Ji netgi prisimena, kad tu praleidai su mumis visą jos gimtadienio vakarą. Ji tą vakarą su džiaugsmu prisimena, nors bildėjo griaustinis ir buvo pradingusi elektra. Su manimi irgi viskas gerai. Praėjusiais metais persidažiau plaukus, manau, balta spalva man labiau tinka. Justas (turiu galvoje poną
Justiną – personalo vadybininką mano firmoje) ėmė labai domėtis mano karjeros reikalais. Paskui jis tapo labai geru mano draugu. Aš supratau, kad namų reikalais užsiimti ne taip jau ir sudėtinga. Iš pradžių, kai plaudavau grindis su skuduru, tu čiaudėjai nuo dulkių, bet dabar viską tvarkau su dulkių siurbliu, kuris tau visiškai netrukdo. Namuose dabar švaru ir jauku.
Praeitą pavasarį mes perklijavome tapetus, išskyrus tą kambario dalį, kur tu pasistatei savo kompiuterį. Nenorėjome tau trukdyti. Tuo tikriausiai ir baigsiu šį trumputį savo laišką, kadangi man jau laikas eiti. Justas, tai yra ponas Justinas, pakvietė mus visus paslidinėti į Austriją ir man dabar reikia susikrauti daiktus.
Kol mūsų nebus, namus tvarkys mano pasamdyta darbininkė. Ji virs tau kavą ir nešios ją tiesiai prie kompiuterio. Tikiuosi, kad puikiai praleisi laiką su kompiuteriu, kol mūsų nebus. Pauliukas, Miglutė ir aš galvosime apie tave. Pasistenk ir tu mus prisiminti, bent jau perkraudamas kompiuterį.
Bučiuoju. Tavo Rūta. (iš cha.lt)

Kaštonai serga

kaštonasSpecialistai, aiškindamiesi kodėl viduryje vasaros kaštonai atrodo pernelyg parudę ar visai be lapų, nustatė, kad dėl to kalti šiuos medžius puolantys mikrodrugiai – kaštoninės keršakandės. Jos Lietuvoje atsirado 2002m.,nuo 2005-ųjų masiškai pradėjo plisti Kaune, Vilniuje, o dabar apėmė visą Lietuvą. Kaštonų kenkėjus tiriantys mokslininkai neatmeta, kad uždelsus juos naikinti dar kelerius metus, iš, pavyzdžiui, Kaštonų alėjos Šiauliuose ar kitų panašių gatvių gali likti tik pavadinimai, o daugybę miestų puošiančių medžių gali nelikti, juos teks keisti kitais. Jų teigimu, riba gali būti kokie 5 metai. Kenkėjai veisiasi kaštonų lapuose – ten išgraužia takus ir deda kiaušinėlius. Paprasčiausias būdas kovoti su jais – surinkti ir sunaikinti (sudeginti, ar užpilti kalkėmis) visus nukritusius lapus. Jokiu būdu nekompostuoti, nerinkti su atliekomis, nes tai yra tiksinti bomba. Kiekviename lape yra daugybė lėliukių, kurios kitą pavasarį ar vasaros pradžioje taps tomis kandimis. Yra ir cheminių priemonių – apie 20 eurų vienam medžiui kainuojančios injekcijos, tačiau kol kas nei savivaldybės, nei valstybė pinigų tam nenumato. Liūdna.

 

Klausydamiesi Saros Brightman dainos „Heaven Is Here“ („Dangus yra čia“), pasižiūrėkime skaidrių apie kaštonus – nuostabius, visais metų laikais gražius medžius.

Skaidrės rodomos automatiškai.

 

PPS iš rumunų tinklapio nicepps.ro

Prisegtukas: CESTNUTS.pps

APIE NERIMĄ

Sykį gyveno mažas pilkas žvirblis. Visa jo egzistencija buvo nerimas ir nesibaigiantys klausimai. Dar neišsiritęs iš kiaušinio, baiminosi: „Ar sugebėsiu pradaužti kietą lukštą ? Ar neiškrisiu iš lizdelio? Ar tėvai rūpinsis, kad būčiau sotus?“ Vos praėjo šios baimės, užplūdo kitos, kai drebėdamas ant šakos turėjo pirmą kartą skristi: „Ar sparnai mane išlaikys? O jei bumbtelsiu ant žemės? Kas iškels mane?“ Žinoma, skraidyti jis išmoko, tačiau ir vėl ėmė verkšlenti: „Ar susirasiu kaimą? Ar turėsiu kur susisukti lizdelį?“ Jam pasisekė, bet vis vien nerimavo: „Ar kiaušiniams nieko neatsitiks? Juk gali žaibas trenkti į medį ir sudegtų visa mano šeimyna… O jei atskris vanagas ir praris mažiukus ?Ar pajėgsiu juos išmaitinti?“ Kai žvirblio mažyliai – gražūs, sveiki ir guvūs – išmoko skraidyti, žvirblis aimanavo: „Ar susiras pakankamai maisto? Ar mokės pasprukti nuo katino ir kitų grobuonių?“ Ir štai vieną dieną po medžiu stabtelėjo Mokytojas. Parodė mokiniams žvirblį ir tarė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina!“ Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską… Tik nepastebėjo…
Bruno Ferrero „Tai žino tik vėjas. Trumpi pasakojimai sielai“

MAMOS PAMOKOS

Mama mane mokė GERBTI KITO DARBĄ:
– Jei susiruošėt vienas kitą pribaigti, tai eikit į lauką, aš ką tik grindis išploviau!
Mama mane mokė TIKĖTI DIEVU:
– Melskis, kad ta dėmė išsiplautų!
Mama mane mokė GALVOTI LOGIŠKAI:
– O todėl, kad aš taip pasakiau, va, kodėl!
Mama mane mokė GALVOTI APIE PASEKMES:- Jei išdribsi dabar per langą, tai į parduotuvę nesivesiu, taip ir žinok!
Mama man aiškino apie PRIEŽASTIES IR PASEKMĖS SANTYKĮ:
– Jei nenustosi bliauti, gausi per šikną!
Mama mane mokė, kad NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ:
– Užsičiaupk ir valgyk sriubą!
Mama man GRŪDINO IŠTVERMĘ:
– Kol nesuvalgysi, nuo stalo nesitrauksi!
Mama mane mokė NEPAVYDULIAUTI:
– Pasaulyje milijonai vaikų, kurie neturi tokių gerų tėvų, kaip tu!
Mama mane mokė DRĄSIAI ŽIŪRĖTI Į ATEITĮ:
– Na, palauk, aš su tavim dar namuose pakalbėsiu!
Mama mane mokė SKAITYTI KITO MINTIS:
– Apsivilk megztinį, aš žinau, kad tau šalta!
Mama mane ruošė SUAUGUSIŲ GYVENIMUI:
– Jei nevalgysi, niekada neužaugsi!
Mama mane mokė GENETIKOS PAGRINDŲ:
– Į ką tu atsigimei?! Visai kaip tėvas!

AKMENĖLIAI

Koks malonumas jūros skalaujamam pajūrio smėlyje tarp gausybės akmenėlių ieškoti ypatingų – forma, spalva, raštais…

O jūra ridena ir ridena į krantą vis naujus akmenėlius….

Prisikrauti pilnas kišenes ir tik vėliau, pajutus svorį, atsirinkti tik pačius pačius gražiausius…

Galbūt pagal surinktus akmenukus kas nors, išmanantis, sugebėtų apibūdinti žmogų (o gal ir ateitį išburtų), nes kiekvienas pasilenkia prie kitokio…

Niūrų rudens ar šaltą žiemos vakarą pasiimi tuos akmenėlius, žarstai, laikai saujoj… Jie šilti ir švelnūs, bangų nugludinti. Užsimerki ir pasklinda namuose jūros kvapas, dvelkteli vasaros šiluma ir prisiminimai…

ATOSTOGOS

Atostogos – tai:

–          kas rytą pabusti nuo žuvėdrų klyksmo, praverti langą ir paskęsti paukščių sparnais plazdenančiame danguje. O gal išskristi kartu?… Didelė pagunda…:)

– aplink tvyrant deginančiam karščiui, gulėti ant žolės, žiūrėti į dangų, kol ima atrodyti, kad nuo virpančios kaitros dangaus skliautas tuoj tuoj išsilydys ir prasivers… Ir ims ant mūsų galvų kristi liepsnojančios žvaigždės… Gaudytume. Ir sudegtume. Galvoju – gražiai numirtume…:)

–          lietui lyjant įbristi į jūrą, ir kai nebeįmanoma atskirti jokių ribų, nes viskas – vanduo: puola bangomis iš gelmių, krinta liūtimi iš dangaus, kai nebėra jokių horizontų, žemynų, žmonių, kai viskas vienodai pilkos

spalvos, – staiga pajusti savo menkumą prieš gamtos stichiją… Ne, nesinorėtų pasaulinio tvano…:)

–          istorija alsuojančioj rūmų menėj klausytis fortepijono – Šumanas, del Faja, Geršvinas…Ir pajusti, kaip muzikos garsų pakylėta, siela apleidžia kūną ir pro pravirą langą išplazdena į vakaro dangų…Sugrįš. Kai tik nutils paskutinis muzikos akordas….

Paukščių čiulbėjimas, drugelių plazdenimas, lietaus lašai ant kiekvieno pušies spyglio, šilta jūros bangos glamonė, fantastiškos debesų formos bedugnėj žydrynėj, baltos smėlio smiltelės glostančios kojas… Pagaliau galima visa tai išgirsti, užuosti, pajusti, pastebėti… Nes niekur nereikia skubėti (neįtikėtina!). Ir svarbiausia – pagaliau turėti laiko susitikimui su savimi…