Sinavadai

sinavadasSinavadas (Aquilegia) – dekoratyvus vėdryninių šeimos augalas, natūraliai augantis Europoje, Šiaurės Amerikoje. Iš daugiau kaip 50 sinavadų rūšių Lietuvoje savaime auga tik paprastasis sinavadas (Aquilegia vulgaris). Nors ši rūšis gamtoje pasitaiko gana retai, dar neseniai tai buvo labai mėgstama kaimo darželių gėlė. Šiuo metu gėlynuose dažniausiai auginamos hibridinės veislės, jų žiedai įvairiausių spalvų – balti, mėlyni, raudoni, geltoni, dvispalviai. Visos sinavadų veislės gausiai žydi gegužės pabaigoje – birželio mėnesį, o nukirpus stiebus, neretai pražysta antrą kartą vasaros pabaigoje. Sinavadai geriausiai auga pusiau pavėsyje, apydrėgnėje dirvoje, per karščius reikia gausiai laistyti. Tai nėra ilgaamžiai augalai, paprastai po penkerių metų jie pasensta ir reikia atnaujinti.

Klausydamiesi ramios muzikos, pasigrožėkime nuostabiais sinavadų žiedais.

 

PPS iš prancūzų tinklapio ppsmania.net

Prisegtukas: Sinavadai_Aguilegia.pps

Retos nuotraukos

Sophie LorenLaikas bėga nenumaldomai greit. Atrodo ką tik buvome vaikai, staiga pastebime, kad jau suaugome, o kai kas ir pasenome. Deja, prieš laiką esam lygūs visi, jis nepagaili nieko – ar esi paprastas žmogelis, ar pasaulinio garso įžymybė. Kažkada žavėjomės vienais aktoriais, daininkais, rašytojais, paskui karta pasikeitė, atsirado nauji vardai ir veidai, o senieji liko tolimoj praeity. Daug garsių žmonių jau nėra, liko tik jų veidai senose nuotraukose. Kiti, kurie dar gyvena, pasikeitė neatpažįstamai.

Peržiūrėkime skaidres, lyg vartytumėm senų, retų nuotraukų albumą. Tiems, kas prisimena, turėtų būti įdomu.

 

PPS autorius nežinomas.

Prisegtukas: REDKIE_FOTO_ZNAMENITOSTEJ.pps

IŠDIDŪS

Gyvenkit, išdidūs,
Už paniekintą,
Sutryptą,
Atstumtą, bet neužmirštamą,

Lyg nenuolankios rudeniui gėlės,-
Atodūsis po atodūsio,
Bet debesų nenupūs.
Sėdi tikroji meilė
Gal ten po medžiu, šešėly,
Prie kamieno priglaudus galvą,
Ir žarsto pernykščius lapus.

Aš sakau-neateina ji pas išdidžius,
Neateina niekad,-

Nes argi ieško išdidūs jos
Debesų ir šešėlių rašte?..
Kaip dideli vaikai jie sėdi ant kalno
Ir mėnesio pjautuvu
Ilgesį riekia,

Ir lesina balandžius
Vienatvėje-savo krašte.

Toli nuo lojančio šuns,
Nuo namų,

Nuo išeinančių ir sugrįžtančių,
Toli nuo gydančių priešaušrių,
Nuo naikinančios viską audros…

(Vidmantė Jasukaitytė)

MANDALA

Mandalų menas gimė rytuose ir iki šiol yra gan populiarus. Manoma, kad mandalos (jų piešimas ar žiūrėjimas į jas) turi gydomąjį poveikį, veikia mūsų pasąmonę. Teigiama, jog ši terapija yra labai veiksminga.

Mandalą galima nusipiešti patiems. Mandalą gali piešti kiekvienas, nereikia nei meninio išsilavinimo, nei ypatingų sugebėjimų.

 

Reikės balto popieriaus lapo (dydis nesvarbus, nors tradiciniai matmenys 27,94×27,94cm) ir spalvotų pieštukų (akvarelės, guašo ar kitų dažų). Nubrėžiamas apskritimas. Brėžiamos linijos padalija apskritimą į atskiras dalis. Apskritime brėžiami mažesni apskritimai. Linijų ir mažesnių apskritimų skaičius neribotas, jų gali būti vos keletas ar daugybė. Atskirų mandalos dalių spalvinimas vadinamas tikrąja mandalos kūrimo pradžia. Piešiant mandalą galioja vienintelė taisyklė – pradėti piešti nuo centro ir išlaikyti simetriją. Spalvas, simbolius kiekvienas piešiantysis pasirenka tokias, kokios tuo metu jam atrodo patraukliausios. Piešdami improvizuokite, naudokite jums patinkančias spalvas, pieškite bet kokių formų ornamentus – pasitelkite fantaziją ir išliekite mintis popieriaus lape. Mandalą nebūtina nupiešti iš karto, tai galima daryti po truputėlį, ilgesnį laiką – kaip kam išeina, pagal vidinį poreikį.

Baigę piešinį, pajusite didžiulį palengvėjimą. Sakoma, jog mandalos

piešimas padeda rasti teisingą atsakymą, sielos ramybę, padaryti tvarką savo viduje, harmonizuoja, skatina dvasiškai tobulėti. Piešdamas mandalą, žmogus keičiasi. Garsus psichologas K.G.Jungas apie mandalas yra pasakęs, jog tai – senieji būties modeliai, vis dar išlikę mūsų pasąmonėje.

(iš spaudos)

P.S. Kaip ten bebūtų, bet mandalos piešimas – puiki psichologinė iškrova. O ir rezultatas – įrėminta mandala – šilta ir jauki puošmena jūsų būsto interjere.

SEPTYNI – MAGIŠKAS SKAIČIUS

„Mes nesuprasim vienas kito, kol nesupaprastinsime kalbos iki septynių žodžių.“  (K.Džibranas)

Žodis “septyni” kilęs iš hebrajų kalbos žodžio “pilnatvė”. Daugelyje religijų skaičius 7 simbolizuoja pilnatvę, užbaigtumą, galybę, tobulumą. 7 – magiškas žinių ir paslapčių simbolis. Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas, savaitė turi 7 dienas, muziką sudaro 7 natos, vaivorykštę sudaro 7 spalvos, 7 čakros, 7 didžiosios planetos, 7 žvaigždės didžiuosiuose ir mažuosiuose Grįžulo ratuose, Mėnulio fazės trunka 7 dienas, 7 sakramentai, 7 didžiosios nuodėmės ir t.t. Skaičius 7 – vienas iš pastovių, besikartojančių ir svarbiausių ritmų mūsų gyvenime, veikiantis visą žmogaus gyvenimą ir visas fiziologines funkcijas. Skaičiaus 7 ritmu organizme vyksta pakitimai ląstelėse, kas 7 sekundes miršta senos ląstelės ir informaciją perduoda naujoms ląstelėms. Žmogaus fizinių, dvasinių savybių vystymasis vyksta septynių metų periodų ciklu. Kiekvieni septyneri metai (nuo gimimo) turi savo pagrindinę temą, nulemiančią gyvenimo įvykius, situacijas, charakterį.

Ir seniausias pasaulyje anekdotas: „Ar žinote, kodėl kai kurie žmonės rašo septynetą su horizontalia linija, nors visose spausdinimo mašinėlėse bei kompiuteriuose rašoma be brūkšnio?
Kai Mozė, nulipęs nuo Sinajaus kalno, pradėjo skaityti tautai 10 Dievo įsakymų ir priėjo prie septinto („Nepaleistuvauk“) – tauta choru pradėjo šaukti: „Išbrauk, išbrauk septintą!!!“

 

MEILĖ IR LAISVĖ

Anthony de Mello SJ. „Kvietimas mylėti. Meditacijos“ (2003)

Šeštoji meditacija (ištrauka).

…Dabar mintyse pasakyk mylimam žmogui:

„Aš palieku tau laisvę būti savimi, mąstyti savo mintimis, tenkinti savo skonį ir paisyti savo polinkių, elgtis taip, kaip tau patinka.“

Tą akimirką kai tai pasakysi, patirsi vieną iš dviejų dalykų:

 

– arba tavo širdis ims priešintis šiems žodžiams, ir tu pajusi neįveikiamą poreikį būti mylimas, o kartu – eksploatuoti kitą žmogų (tad dabar pats laikas pasistengti įveikti savo klaidingą įsitikinimą, kad be to žmogaus tu negali gyventi ar negali būti laimingas);

– arba tie žodžiai iškils iš pačios tavo širdies gilumos ir tą pačią akimirką tu atsikratysi bet kokio noro kontroliuoti, manipuliuoti, eksploatuoti, savintis, pavyduliauti.

Ir tas asmuo liausis buvęs vienintelis ir ypatingas. Jis taps svarbus ir brangus taip pat, kaip nuostabus yra saulėlydis, simfonija, kaip puikus yra medis, nepriklausomai nuo to, ar jis duoda vaisių ir teikia pavėsį ar ne. Tavo mylimasis nuo šiol priklausys nebe tau, o kiekvienam ir sykiu niekam, kaip ir saulėtekis ar laukuose augantis vienišas medis.

Dar kartą patikrink savo jausmus, kartodamas: „Palieku tau laisvę būti savimi…“

 

Šiais žodžiais tu išlaisvini pats save. Dabar iš tiesų esi pasiruošęs mylėti. Nes jei prisiriši prie kito žmogaus, tuomet tai, ką jam siūlai, nėra meilė, bet grandinės, kuriomis tu ir tavo mylimasis prikaustomi vienas prie kito. Meilė gali egzistuoti tik laisvėje. Tikrai mylintis žmogus siekia savo mylimajam gero, o neatsiejama mylimojo gerovės sąlyga – laisvė nuo mylinčiojo.“

 

„Meilė tai noras duoti, o ne imti.“

(S.Lazarevas)

„Priimti viską ir nieko nepasisavinti. O mes taip norime savintis daugelį dalykų, tarp jų ir žmones. Mylėti nesisavinant kito žmogaus esybės būtų aukščiausia gyvenimo pakopa.“

(aktorė Dalia Michelevičiūtė)

SAUJA SMĖLIO

,,Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante.
Staiga jos paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio.
Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė.
Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo.
Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
– Supratau!…“
(Bruno Ferrero)

DANGAU…

Dangau, aš visad su Tavim,

Nežybčiok taip liūdnai už mano lango,

Nenuplukdyk mėnulio vandenin,
Kur aukso žvaigždės lyg žuvelės nardo.

Dangau dangau, būk geras ir skaistus
Ir nešk gerus sapnus geriems žmonėms į žemę,
O jeigu ne, galbūt nuplaus lietus

Visas naktis, kai buvo mums negera. Dangau dangau, ar ten kas nors yra?
Už šydo debesų ar mato, girdi?
Kai beldžiam į Tave, Dangau, malda,
O gal – tik viens kitam delnais į širdį.

Aistė Meidutė (Utena)

Sibiras

SibirasDaugumai lietuvių Sibiras asocijuojasi su tremtimi. Tačiau keliaujantiems – visų pirma tai nuostabaus grožio gamta. Sibiras – Rusijos regionas, užimantis didelę teritoriją šalies rytuose ir šiaurėje, jis tęsiasi nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno pakrančių. Sibiras – tai Altajaus kalnai su snieguotomis viršūnėmis ir priekalnių pievų margumu. Tai didžiosios upės – Lena, Obė, Jenisiejus. Tai Krasnojarsko taigoje „Stolby“pavadintas gamtos draustinis su laukinės gamtos grožiu ir draustinį išgarsinusiomis uolomis. Tai Kamčiatka, su aktyviais ugnikalniais, geizeriais, snieguotom kalnų viršūnėm, kriokliais, meškomis ir lašišomis – įspūdingos laukinės gamtos kraštas, neturintis analogų pasaulyje. Tai didžiausias ir giliausias pasaulio ežeras Baikalas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, laikomas švariausiu pasaulyje, jame yra penktadalis visos planetos gėlo vandens atsargų.

Skambant muzikai, pasižiūrėkime keletą Sibiro gamtos vaizdų.

 

PPS iš ispanų tinklapio milespowerponts.com

Prisegtukas: siberia.pps

RANKOS IR PIRŠTINĖS

(tikra ir aktuali istorija)

„Buvo sausis. O vargingai gyvenanti moteris neturėjo pirštinių. Per pūgą ji traukė pasitikti iš mokyklos grįžtančių vaikų. Sustojusi papūsdavo rankas, kad nepatekėtų panagės, ir ėjo toliau. Ašaros pačios biro iš akių. Moteriai buvo gaila savęs ir skurdui pasmerkto gyvenimo, kai sau neatlieka nė kelių litų pirštinėms.

Nubraukė ašaras sugrubusiais pirštais. Ir staiga tarsi praregėjo. Kam verkti dėl pirštinių? Geriau džiaugtis, kad dar turi rankas! Kitą rytą, palydėjusi vaikus į mokyklą, užsuko pas neįgalią kaimynę ir lyg mažas vaikas pasigyrė: „Aš turiu dvi sveikas rankas!“

Ir rankos ėmėsi darbo: prinešė senutei vandens ir malkų, užkūrė krosnį, išvirė valgio. Kaimynė ištraukė iš spintos naujutėlaites avies vilnos pirštines ir tarė: „Čia tavo rankoms. Numezgiau, kol buvau sveikesnė.“

„Išmokyk ir mane megzti“, – paprašė jaunoji moteris, neturėjusi gerų tėvų, kurie ją mokytų darbo. Kaimynė ištraukė kelis stipriai susuktus siūlų kamuolius, seniai darbo mačiusius virbalus ir ėmė mokyti savo talkininkę megzti. Imli mokinė greitai perprato mokslą. Nuo to karto niekuomet nešalo nei jos, nei jos vaikų rankos.“

 

(iš spaudos, R.Musneckienės rašinio fragmentas)

P.S. Toliau rašoma, kad po kiek laiko moteris, suvokusi tiesą apie savo rankas, tapo verslininke ir išsikėlė gyventi į miestą.

Gal tikrai neturėtume dejuoti ir skųstis gyvenimu, jei turime sveikas rankas…