APIE ŽODŽIUS

Mes sakom: ”Ačiū tau už tai, kad tu esi”,- kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…
Mes sakom: ”Man nėra prasmės daugiau gyventi”,- kai norim, kad mus atkalbėtų…
Mes sakom: ”Čia šalta”,- kai mums reikalingas prisilietimas…
Mes sakom: ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia”,- kai negalim gauti tai ko norim…
Mes sakom: ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” ,- kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…
Mes sakom: ”Aš niekam nereikalinga” ,- kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…
Mes sakom: ”Aš susitvarkysiu”,- kai gėda paprašyti pagalbos…
Mes sakom: ”Tu geras draugas”,- ir nutylim: „…bet nieko daugiau nesitikėk”.
Mes sakom: ”Tai ne svarbiausia“, – kai nebeturim pasirinkimo…
Mes sakom: ”Aš pasitikiu tavim”,- kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…
Mes sakom: ”Visam laikui” ,- kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…
Mes sakom: ”Aš buvau šalia”,- kai nesusirandam sau pasiteisinimo…
Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai, mes suspaudžiam lūpas žiūrim į grindis ir tylim…
O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tylą…
Bet mes bijom.. Bijom, kad kažką pakeisim…

      (Teksto autorius nežinomas)

Kodėl bėgi….

  „Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusėn, Mokytojas išvydo vieną savo mokinių – Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.
Rankos mostu pakvietė jį prieiti.
Paklausė:
– Haikeli, ar šįryt matei dangų?
– Ne, Mokytojau.
– O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?
– Taip, Mokytojau.
– O dabar ar ją tebematai?
– Taip, Mokytojau, matau.
– Papasakok, ką matai.
– Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.
– Haikeli, Haikeli, – geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, – po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu,
Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?

Ar matei šįryt dangų?“  

(Bruno Ferrero)

Trumpesnis kelias

Viskas, kas pasaulyje gera, kyla iš mūsų sielos,
Viskas, kas pasaulyje bloga, kyla iš miglos,
Nusileidusios ant mūsų sielų.
Keliaukite per miglą, kol prašviesės.
Nenutraukite kelionės. Jūs pasieksite tikslą.
Gal yra trumpesnis kelias? Taip yra.
Tai supratimas, kad miglą sukeliame patys.

du angelai

Kiekvieną žmogų globoja du angelai – baltas ir juodas.
Jeigu žmogus ko nors labai trokšta, pradeda darbuotis baltasis angelas, o jeigu ima abejoti, netikėti – imasi veiklos juodasis.
Tad labai svarbu pozityvus mąstymas, tikėjimas – tada gali projektuoti savo ateitį. 
Tad leiskim darbuotis mūsų sielos baltajam angelui.