DEBESĖLIS IR KOPA

Bruno Ferrero

„Jaunutis debesėlis, – o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas,-  pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje.

Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusį kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva
ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.

– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.

– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.“

LAIMĖ SPINDULIUOTI GĖRĮ

„Svarbiausia neatidėlioti geros veiklos. Jos atidėliojimas prilygsta laimės atidėliojimui. Juk paskambinęs tėvams, pakvietęs į svečius draugą ar paprasčiausiai nusišypsojęs žmogui, pats pasijauti laimingesnis. Jeigu negalime pakeisti pasaulio, pasinaudokime šansu bent jau pakeisti save.

Galima pasiūlyti elementarią laimės taisyklę – vakare neatsigulti, nepadėkojus bent porai žmonių. Kad ir už menkniekį. Jeigu galvosime apie kito žmogaus gerovę, mūsų sėkmės kreivė kils tik aukštyn. Išsiplės pasaulio pojūtis.

Be to, dėkingumas padės pačiam išlikti laimingam. Suteiks vidinės ramybės. Žmogaus vidinė laikysena labai svarbi ir vertinant blogą kito žmogaus poelgį. Galima ant jo pykti ar nervintis. Galima palaukti, kol nurims sąmonė. Tada neapnuodiji savęs pykčiu – tik išsilaisvini.“  (astropsichologas Dimitrijus Majevskis, Minskas, Baltarusija)

IR TAI PRAEIS

„Šių žodžių, kaip VISAIS gyvenimo atvejais tinkamos frazės, mane išmokė senelė. Kai nepaprastai baisu, kai labai kraupu ir kai viskas puiku, nuostabu ir žavu, kai trykšti laime, – ištark sau šiuos tris žodžius. Tada pajusi, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta. Šie žodžiai padės pasiekti tai, kas geriausia, ir stoiškai atremti blogį.“

                             (Kler Rainer)

APIE ŽODŽIUS

Mes sakom: ”Ačiū tau už tai, kad tu esi”,- kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…
Mes sakom: ”Man nėra prasmės daugiau gyventi”,- kai norim, kad mus atkalbėtų…
Mes sakom: ”Čia šalta”,- kai mums reikalingas prisilietimas…
Mes sakom: ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia”,- kai negalim gauti tai ko norim…
Mes sakom: ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” ,- kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…
Mes sakom: ”Aš niekam nereikalinga” ,- kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…
Mes sakom: ”Aš susitvarkysiu”,- kai gėda paprašyti pagalbos…
Mes sakom: ”Tu geras draugas”,- ir nutylim: „…bet nieko daugiau nesitikėk”.
Mes sakom: ”Tai ne svarbiausia“, – kai nebeturim pasirinkimo…
Mes sakom: ”Aš pasitikiu tavim”,- kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…
Mes sakom: ”Visam laikui” ,- kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…
Mes sakom: ”Aš buvau šalia”,- kai nesusirandam sau pasiteisinimo…
Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai, mes suspaudžiam lūpas žiūrim į grindis ir tylim…
O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tylą…
Bet mes bijom.. Bijom, kad kažką pakeisim…

      (Teksto autorius nežinomas)

Kodėl bėgi….

  „Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusėn, Mokytojas išvydo vieną savo mokinių – Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.
Rankos mostu pakvietė jį prieiti.
Paklausė:
– Haikeli, ar šįryt matei dangų?
– Ne, Mokytojau.
– O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?
– Taip, Mokytojau.
– O dabar ar ją tebematai?
– Taip, Mokytojau, matau.
– Papasakok, ką matai.
– Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.
– Haikeli, Haikeli, – geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, – po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu,
Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?

Ar matei šįryt dangų?“  

(Bruno Ferrero)

Trumpesnis kelias

Viskas, kas pasaulyje gera, kyla iš mūsų sielos,
Viskas, kas pasaulyje bloga, kyla iš miglos,
Nusileidusios ant mūsų sielų.
Keliaukite per miglą, kol prašviesės.
Nenutraukite kelionės. Jūs pasieksite tikslą.
Gal yra trumpesnis kelias? Taip yra.
Tai supratimas, kad miglą sukeliame patys.

du angelai

Kiekvieną žmogų globoja du angelai – baltas ir juodas.
Jeigu žmogus ko nors labai trokšta, pradeda darbuotis baltasis angelas, o jeigu ima abejoti, netikėti – imasi veiklos juodasis.
Tad labai svarbu pozityvus mąstymas, tikėjimas – tada gali projektuoti savo ateitį. 
Tad leiskim darbuotis mūsų sielos baltajam angelui.