ĮVAIRIOMS ŠIRDIMS

Vienišoms širdims

Meilė kaip drugelis – kuo daugiau ją vaikote, tuo smarkiau ji plazda sparnais ir išsisuka iš jūsų glėbio. Bet jei leisite jai skrist, ji suksis aplinkui ir visai tikėtina, jog pasirodys mažiausiai lauktu momentu. Negalvokite apie tai ir neieškokite jos – ji pati ateis, kai tam bus laikas. Ir nepamirškite – Meilė ypatinga tik tada, kai ją atiduodi kažkam, kas tikrai jos yra vertas!

Nevienišoms meilėms

Mylėti – nereiškia tapti kitokiu, – “idealiu žmogumi”. Meilė – tai rasti tą, kuris matys tavyje tokias geras tavo savybes, kurių tu pats galbūt iki šiol ir nepastebėjai. Per tokį atradimą, meilė ir padeda tau pačiam tapti geresniu.

Širdžių ėdikėms

Niekada nesakyk “Myliu tave”, jei to nejauti. Nekalbėk apie jausmus, jei jų tavyje nėra. Kam daužyti tyrą žmogaus jausmą, vien tam, kad patenkinti savo egoistiškumą? Geriau duok jam pasirinkimą: pasakyk ko iš tikrųjų nori iš jo ir leisk jam pačiam padaryti sprendimą. Taip tavo širdis išliks tyra ir vieną dieną tikrai pribręs tikrai meilei.

Ištekėjusioms širdims

Meilėje nesvarbu ar “Tai tavo kaltė!”, bet svarbu mokėt ištarti “Atsiprašau”. Neklauskite “Kur tu esi?”, sakykite “Aš visada būsiu šalia”.
Ne “Kaip tu galėjai!”, o “Aš tave suprantu”. Netarkite “Norėčiau, kad tu būtum…”, geriau konstatuokite “Džiaugiuos kad esi”.

Susižadėjusioms širdims

Žmogus tinka vienas kitam ne dėl to, jog daug laiko praleido kartu, bet kaip jie tą laiką praleidžia ir ką jaučia būdami šalia.
Ne žiedo dydis apsprendžia ateitį, o jausmo stiprumas.

Sudužusioms širdims

Širdies skausmas tęsis taip ilgai, kaip jūs to norėsite. Prisiminimai kartai tampa baisiausiu savęs kankinimu. Išmokite pamiršti ir atleisti. Ieškokite džiaugsmo gyvenime, aplinkiniuose. Kartais meilė saulei, gėlei, sniegui, poezijai gali padėti neprisiminti to, kas kelia skausmą… O laikas, sako, gydo visas žaizdas.

Pavydžioms širdims

Širdis gali plyšti iš skausmo, matant mylimą žmogų laimingą su kažkuo kitu, bet dar labiau skauda žinoti, kad tas mylimas žmogus yra nelaimingas su tavimi. Duokite jam erdvės. Pasitikėjimas kartais būtinas tikrai meilei egzistuoti.

Bijančioms širdims

Širdį be galo skauda kai tenka su kuo išsiskirti. Dar labiau skauda, kai kažkas palieka tave. Tačiau, ar tikrai verta gyventi nežinant to žmogaus atsakymo? Kol jo negausite, negalėsite eiti toliau…
Prisipažinkite ir sulaukite atsakymo. Gal būt ne iškarto, bet kažkada tikrai palengvės.

Nepaleidžiančioms širdims

Žinoma yra liūdna – sutinki kažką, įsimyli… ir viskas tik tam, kad po kažkurio laiko suprastum, kad judu neskirti vienas kitam.
Bet tas jausmas nedings ir po 2, ir po 5, ir po 50 metų… Paleiskite.

Visoms širdims

Linkiu jums mylimo ž

mogaus, kurio meilė yra nuoširdi, svaiginanti, stipri, brandi, nesikeičianti, sauganti, paremianti, apdovanojanti ir nesavanaudiška.
Jei patys kada mylėjote, suprasite kokia ji turi būti…

(tekstas iš www.blogas.lt/mingas)

 

ŠEŠĖLIS

„Pirmosios mokslo metų dienos ankstyvą rytą, suspindus ryškiems saulės spinduliams, nedideliame kaimelyje vaikas ėjo j mokyklą.
Jį lydėjo mama.
Berniukas atidžiai stebėjo ilgus savo ištįsusio šešėlio žingsnius.
Jautėsi it trisdešimties metrų milžinas.
Staiga mama sustojo.
Pažvelgė berniukui tiesiai į akis ir tarė:
– Sūnau, iš ryto nežiūrėk į savo šešėlį. Žiūrėk į jį vidudienį.
Lapė, apžiūrinėdama savo šešėlį tekant saulei, nusprendė: „Šiandien

pietums suėsiu kupranugarį“.
Visą rytą kamuojama alkio ieškojo kupranugarių.
Vidudienį, vėl pažvelgusi į savo šešėlį, pasakė: „Bus gerai ir pelė“.

Vertink save tada, kai plieskia skaisti vidudienio saulė.“

„Šešėlis“ (K.Gibran)

 

 

 

Baltumas

baltumas„Balta – tai atsinaujinimo spalva, kuri reiškia atgimimą ir tyrumą.

Balta spalva pasirenkama, kuomet norima perteikti nekaltybę, nepriklausomybę ar atgimimo troškimą.

Ji slopina emocijas ir skatina tyrumo ir tobulumo troškimą.

Žmonės pasirinkę baltą spalvą vis dar ieškantys ir iki galo savęs neatradę.

Jie linkę į preciziškumą, bet tuo pačiu nenori būti kaustomi praeities.

Šios spalvos žinia – tikėjimas ir ramybė“.

(https://www.akmenuku-vaivorykste.lt/spalvos)

Rami muzika ir baltos spalvos dozė.

 

PPS ir muzikos autorius nežinomas.

Prisegtukas: Simfonia Blanco(2).pps

Kai manei, kad aš nematau, Mama

Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką:

„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.
Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais – geras darbas.
Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.
Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.
Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.
Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti – padeda.
Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.
Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.
Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.“

(B.Ferrero)

DEBESĖLIS IR KOPA

Bruno Ferrero

„Jaunutis debesėlis, – o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas,-  pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje.

Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusį kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva
ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.

– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.

– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.“

LAIMĖ SPINDULIUOTI GĖRĮ

„Svarbiausia neatidėlioti geros veiklos. Jos atidėliojimas prilygsta laimės atidėliojimui. Juk paskambinęs tėvams, pakvietęs į svečius draugą ar paprasčiausiai nusišypsojęs žmogui, pats pasijauti laimingesnis. Jeigu negalime pakeisti pasaulio, pasinaudokime šansu bent jau pakeisti save.

Galima pasiūlyti elementarią laimės taisyklę – vakare neatsigulti, nepadėkojus bent porai žmonių. Kad ir už menkniekį. Jeigu galvosime apie kito žmogaus gerovę, mūsų sėkmės kreivė kils tik aukštyn. Išsiplės pasaulio pojūtis.

Be to, dėkingumas padės pačiam išlikti laimingam. Suteiks vidinės ramybės. Žmogaus vidinė laikysena labai svarbi ir vertinant blogą kito žmogaus poelgį. Galima ant jo pykti ar nervintis. Galima palaukti, kol nurims sąmonė. Tada neapnuodiji savęs pykčiu – tik išsilaisvini.“  (astropsichologas Dimitrijus Majevskis, Minskas, Baltarusija)

IR TAI PRAEIS

„Šių žodžių, kaip VISAIS gyvenimo atvejais tinkamos frazės, mane išmokė senelė. Kai nepaprastai baisu, kai labai kraupu ir kai viskas puiku, nuostabu ir žavu, kai trykšti laime, – ištark sau šiuos tris žodžius. Tada pajusi, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta. Šie žodžiai padės pasiekti tai, kas geriausia, ir stoiškai atremti blogį.“

                             (Kler Rainer)

APIE ŽODŽIUS

Mes sakom: ”Ačiū tau už tai, kad tu esi”,- kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…
Mes sakom: ”Man nėra prasmės daugiau gyventi”,- kai norim, kad mus atkalbėtų…
Mes sakom: ”Čia šalta”,- kai mums reikalingas prisilietimas…
Mes sakom: ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia”,- kai negalim gauti tai ko norim…
Mes sakom: ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” ,- kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…
Mes sakom: ”Aš niekam nereikalinga” ,- kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…
Mes sakom: ”Aš susitvarkysiu”,- kai gėda paprašyti pagalbos…
Mes sakom: ”Tu geras draugas”,- ir nutylim: „…bet nieko daugiau nesitikėk”.
Mes sakom: ”Tai ne svarbiausia“, – kai nebeturim pasirinkimo…
Mes sakom: ”Aš pasitikiu tavim”,- kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…
Mes sakom: ”Visam laikui” ,- kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…
Mes sakom: ”Aš buvau šalia”,- kai nesusirandam sau pasiteisinimo…
Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai, mes suspaudžiam lūpas žiūrim į grindis ir tylim…
O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tylą…
Bet mes bijom.. Bijom, kad kažką pakeisim…

      (Teksto autorius nežinomas)

Kodėl bėgi….

  „Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusėn, Mokytojas išvydo vieną savo mokinių – Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.
Rankos mostu pakvietė jį prieiti.
Paklausė:
– Haikeli, ar šįryt matei dangų?
– Ne, Mokytojau.
– O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?
– Taip, Mokytojau.
– O dabar ar ją tebematai?
– Taip, Mokytojau, matau.
– Papasakok, ką matai.
– Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.
– Haikeli, Haikeli, – geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, – po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu,
Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?

Ar matei šįryt dangų?“  

(Bruno Ferrero)

Trumpesnis kelias

Viskas, kas pasaulyje gera, kyla iš mūsų sielos,
Viskas, kas pasaulyje bloga, kyla iš miglos,
Nusileidusios ant mūsų sielų.
Keliaukite per miglą, kol prašviesės.
Nenutraukite kelionės. Jūs pasieksite tikslą.
Gal yra trumpesnis kelias? Taip yra.
Tai supratimas, kad miglą sukeliame patys.