Autorius: <span>Violeta</span>

Autorius: Violeta

Anthony de Mello SJ. KVIETIMAS MYLĖTI. Meditacijos

Penktoji meditacija  

Jei būsi pakankamai atidus, įžvelgsi, kad teegzistuoja vienas vienintelis dalykas, kuris yra nelaimingumo priežastis. Šio dalyko vardas yra Prisirišimas. Kas tai yra?

Prisirišimas – tai emocinė susisiejimo su žmogumi ar daiktu būsena, kurią stimuliuoja įsitikinimas, jog be vieno ar kito žmogaus arba daikto tau neįmanoma būti laimingam.

Šią emocinę susisiejimo būseną sudaro du elementai – vienas pozityvus, o kitas negatyvus.

Pozityvus elementas yra malonumo ir pasitenkinimo blyksnis, patiriamas tuo metu, kai žmogus gauna tai, prie ko yra prisirišęs. Negatyvusis elementas yra prisirišimą visuomet lydintis grėsmės ir įtampos pojūtis. Pagalvok apie žmogų, kuris godžiai ryja nusitvertą maisto gabalėlį koncentracijos stovykloje: viena ranka jis kemša maistą į burną, o kita ginasi nuo aplink susispietusių kitų kalinių, kurie bet kurią akimirką siekia nugvelbti jo laimikį. Tai visiškai tikslus prisirišimo sukaustyto žmogaus paveikslas.

Prisirišimas pačia savo prigimtimi sudrumsčia žmogaus emocinio pasaulio stabilumą ir kiekvieną akimirką kėsinasi į jo ramybę.

Pagrindinė prisirišimo problema yra ta, kad jei prisirišimo objekto pasiekti nepavyksta, žmogų užvaldo kančia ir skausmas. O jei ir pavyksta, tai nesukelia laimės pojūčio, o tik suteikia pasitenkinimo blyksnį, kurį lydi dvasinis nuovargis ir tuštuma. Ir be abejo nerimas, kad gali prarasti tau taip brangų žmogų ar daiktą.

Galimas daiktas, tu pasakysi: “Na argi negalima būti prisirišus prie vieno vienintelio mažmožio?“ Be abejo. Gali tokių mažmožių turėti, kiek tik nori. Tačiau už kiekvieną jų tu moki savo laimės kaina.

Dar negimė žmogus, kuris būtų išradęs būdą, padedantį išlaikyti savo prisirišimo objektus nejaučiant įtampos, nerimo ir baimės bei anksčiau ar vėliau nepatiriant pralaimėjimo.

Kovoje su prisirišimais tėra vienintelis būdas nugalėti: atstumk juos šalin nuo savęs. Priešingai, nei teigia paplitęs požiūris, prisirišimų atsikratyti yra nesunku. Vienintelis dalykas, kurį turi padaryti, – peržiūrėti ir stengtis suvokti žemiau išvardytas tiesas. Tu esi įsikibęs į klaidingą įsitikinimą, kad be tam tikrų žmonių ar daiktų negali būti laimingas.

Po vieną prisimink savo prisirišimo objektus ir suvok kiekvieno iš savo prisirišimų absurdiškumą. Galbūt širdyje jausi nemažą pasipriešinimą, tą pat akimirką patirsi džiaugsmingą emocinę iškrovą. Ir tą pat akimirką tavasis prisirišimas neteks galios.

Jei daiktais vien mėgausies, neįsileisdamas į savo sąmonę klaidingo įsitikinimo, kad be jų negalėsi būti laimingas, sutaupysi daugybę energijos ir emocinės įtampos, kurias iššvaistytum siekdamas savo prisirišimo objektų ir juos saugodamas.

Ar kada nors teko patirti būseną, kai galėjai turėti visus trokštamus daiktus neatsisakydamas nė vieno iš jų ir galėjai džiaugtis jais be prisirišimo, be liguisto potraukio, be įtampos, jausdamas visišką ramybę ir atsipalaidavimą?

Pagrindinė tiesa. Jei išmoksi džiaugtis tūkstančio gėlių aromatu, tai prie vienos neprisiriši ir nekentėsi, kad vienintelės trūkstamosios negali pasiekti ir amžinai turėti šalia. 

Jei turi tūkstantį mėgstamų patiekalų, vieno kurio netekimas praslys nepastebimai ir nė truputėlio nesudrums tavo palaimos. Tačiau būtent prisirišimai ir neleidžia išsiugdyti įvairiapusiškesnio skonio daiktams bei žmonėms.

Šių trijų tiesų šviesoje ištirps bet koks prisišimas. Tačiau ši šviesa turi šviesti nenutrūkstamai – tik tuomet ji bus efektyvi. Prisirišimai klesti tik iliuzijų tamsoje.

Anthony de Mello SJ. KVIETIMAS MYLĖTI. Meditacijoas

Antroji meditacija

 Tėra vienintelė sielvarto priežastis – tai klaidingi įsitikinimai, kuriuos tu pats nešiojiesi savo galvoje. Šie įsitikinimai tokie paplitę, tokie populiarūs, kad niekuomet nešauna į galvą jais suabejoti. Dėl šių klaidingų įsitikinimų pasaulį ir save tu regi iškreiptą. Kelio atgal nėra, nes tu netgi neįtari, jog tavo suvokimas yra iškreiptas, mąstymas klaidingas, o įsitikinimai neturi jokio pagrindo.

Pamąstyk ar gali iš savo pažįstamųjų prisiminti išties laimingą žmogų – atsikračiusį baimės, nesaugumo, širdgėlos, įtampos ir kitų laisvę atimančių pojūčių.

Tau pasisektų, jei rastum vieną tokį žmogų šimto tūkstančių. O tai turėtų priversti tave kritiškai permąstyti bendrus tavo ir tų šimtų tūkstančių tavo likimo bendrų stereotipus ir įsitikinimus. Tačiau tau taip įskiepyta: nebūk įtarus, neabejok, pasitikėk savo pasaulėžiūra, kokią suformavo tavo kultūra, tavo visuomenė, tavo religija. O jei esi nelaimingas esi įpratęs kaltinti save, o ne savo stereotipus, savo kultūrą ir paveldėtus įsitikinimus.

Kokie yra šie klaidingi įsitikinimai, kurie neleidžia mums gyventi laimingo gyvenimo? Štai keletas pavyzdžių.


A. Negalima būti laimingam be daiktų, prie kurių esi prisirišęs ir kuriuos laikai tokiais brangiais.
Netiesa. Tavo gyvenime nėra nė akimirksnio kai tu stokotumei ko nors, be ko negali būti laimingas. Priežastis dėl kurios esi nelaimingas yra ta, kad dėmesį tu koncentruoji į tai ko šiuo momentu neturi, o ne į tai ką turi.

B. Laimė laukia ateityje.
Netiesa. Būtent čia ir dabar tu esi laimingas, tiktai to nežinai, nes klaidingi įsitikinimai bei iškreiptas supratimas tave sukaustė baimės, nerimo, prisirišimo, konfliktų, kaltės ir daugybės žaidimų, būdingų tavo kultūrai, narve.
C. Laimė ateis tik tada, jei pavyks pakeisti situaciją kurioje esi, ir aplinkinius.
Netiesa. Tu kvailai sudegini galybę energijos stengdamasis pertvarkyti pasaulį.
Jei pasaulio keitimas yra tavo tikslas, eik pirmyn ir keisk jį, tačiau nepuoselėk iliuzijos, kad tai padarys tave laimingą.
Tai kas daro tave laimingą ar nelaimingą yra ne pasaulis ar aplinkiniai, bet tavo paties mintys.
Ieškoti laimės ne savyje, o išorėje yra tas pats, kas bandyti surasti erelio lizdą okeano dugne.
D. Jei visi tavo troškimai bus išpildyti, tu būsi laimingas.
Netiesa. Iš tiesų šie troškimai ir prisirišimas prie jų daro tave įsitempusį, nervingą, kupiną nesaugumo ir baimės.
Apmąstyk šiuose žodžiuose slypinčią tiesą. Troškimų išsipildymas geriausiu atveju gali atnešti malonaus susijaudinimo ir pasitenkinimo blyksnių. Nepainiok šių dalykų su laime.

 

Kas gi tuomet yra laimė?

Labai nedaugelis tai žino ir nė vienas negalėtų pasakyti, kas tai yra, nes laimė yra nenusakoma. Ar galima papasakoti apią šviesą žmonms, kurie visą gyvenimą gyvena visiškoje tamsoje? Ar galima nupasakoti tikrovę sapnuojančiam žmogui? Suvok savo tamsą ir ji išnyks; tada ir sužinosi kas yra šviesa.

Pažink savo gyvenimo košmarą, ir ji liausis; tuomet pabusi tikrajai realybei. Pažink savo klaisingus įsitikinimus ir jie subyrės; tuomet pažinsi laimės skonį.

Jei žmonės taip trokšta laimės, kodėl jie nesistengia pažinti savo klaidingų įsitikinimų?
Jie įsivaizduoja, kad jų įsitikinimai ir yra faktai bei tikrovė, – taip giliai jie įsišakniję jų sąmonėje.
Antra, todėl, kad bijo prarasti vienintelį jiems pažįstamą pasaulį – troškimų, prisirišimų, baimių, socialinio spaudimo, įtampos, ambicijų, rūpesčių, kaltės pasaulį su retais malonumo, atsipalaidavimo ir džiaugsmo blyksniais, kuriuos suteikia minėti dalykai.

<..> Tada tave pagaliau aplankys tas mistinis pojūtis, kurio negalima aprašyti ar apsakyti, būtent – nenutrūkstančios ir nesutrikdomos laimės ir ramybės pojūtis. Ir suprasi, kodėl kiekvienam, kuris liaujasi kabintis kaip į nuosavybę į savo brolius ar seseris, tėvą, motiną ar vaikus, žemę ar namus, yra atlyginama šimteriopai, ir galų gale jis laimi amžinąjį gyvenimą.

Anthony de Mello SJ. KVIETIMAS MYLĖTI

Pirmoji meditacija  

        Prisimink pojūtį, kuris apima, kai esi pripažįstamas ir giriamas, kai tavimi žavimasi, tau plojama. Pamėgink sugretinti šį pojūtį su išgyvenimais, kurie apima žvelgiant į saulėtekį ar saulėlydį, besigėrint Gamtos didybe, skaitant įsimintiną knygą ar žiūrint puikų filmą. Visa esybe įsigilink į šiuos išgyvenimus.
     
Vėl sugretink pastarąjį pojūtį su anksčiau minėtuoju. Pasistenk suvokti, kad pirmasis pojūtis kyla iš savęs garbinimo, pasididžiavimo savimi. Tai pasaulietinis pojūtis. Tuo tarpu antrasis kyla iš vidinės pilnatvės, todėl tai yra dvasinis potyris.
     
Tai apmąstęs, pasistenk suvokti tikrąją pasaulietinių pojūčių prigimtį – būtent, kad jie kyla iš garbės bei pasididžiavimo savimi poreikio. Pasaulietiniai pojūčiai nėra natūralūs ir prigimtiniai.
      Šiuos pojūčius pagimdo visuomenė ir kultūrinė aplinka siekdama tave paversti jai naudingu ir kontroliuojamu individu. Šie pojūčiai nepadeda patirti pilnatvės, kuri patiriama stebint Gamtą, būnant su draugais ar dirbant mėgstamą darbą. Priešingai, pasaulietiniai pojūčiai skatina emocinio virpulio, liguisto susijaudinimo ir vidinės beprasmybės išgyvenimus. 
    
Apmąstymui skirta gyvenimo parabolė: grupė turistų sėdi autobuse, kuris važiuoja per nuostabiai gražią šalį. Pro šalį slenka kalnai ežerai, upės ir žaliuojantys laukai, tačiau visos autobuso užuolaidos užtrauktos, ir keliautojai nė neįsivaizduoja, kas yra už autobuso langų. Visą kelionės laiką vyksta kova dėl to, kuriam atiteks garbingiausia vieta, visų keleivių dėmesys, pagarba ir aplodismentai. Ir taip iki kelionės pabaigos.

 

 

 

Kokia sielvarto spalva?

Kartais saulei kylant dangaus skliautu, kartais – lietaus lašams beldžiantis į langą, ar žvaigždžių lietui pažirus, sielon pasibeldžia liūdesys, tarsi graudi melancholiška melodija, tarsi nenusakomas sielvartas ir širdgėla, kurios nuslopinti negali.
Filosofas Baruch de Spinoza liūdesį yra apibūdinęs kaip „asmens persikėlimą iš didelės tobulybės į mažesnę“. Bet keičiasi laikai, vieni kitus naujomis mintimis papildo mąstytojai, o liūdesio nemažėja…
Kai kurios emocijos būna tokios galingos, kad mus palaužia, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos. Eric-Emmanuel Schmitt.
Tad pastebėkime draugo akyse, pajauskime jo širdyje kerojantį liūdesį ir nutieskime kelią ten saulės spinduliui…
Tragiškumas – tai perėjimas iš laimės į nelaimę. (Aristotelis)
Motinos sielvartas yra sunkiausias. (M. A. Asturijas)
Sielvartas – išminties šaltinis. (D. Bainoras)
Sielvarto negalima išlieti ašaromis. Tikrasis liūdesys – tylėjimas, kai niekas nežino, kaip kenčia tavo siela. (A. Bikčentajavas)
Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos sunku pergyventi, bet reikia guostis tuo, kad galėjo būti dar blogiau. (B. Bjernsonas)
Išdidūs žmonės patys sau sukelia baisią širdgėlą. (E. Brontė)
Stiprus žmogus paprastai kenčia nesiskųsdamas, silpnas – skundžiasi nekentėdamas. (P. Buastas)
Nelaimė padaro žmogų opų, o nuolatinė kančia – neteisingą. (S. Cveigas)
Tylėjimas – paskutinis nelaimingojo džiaugsmas; niekam nerodykite savo sielvarto. (A. Diuma)
Išniekinta žmogaus prigimtis ir nusikaltusi širdis žiauriau keršija pačios sau, negu bet kuris žemiškasis teismas. (F. Dostojevskis)
Rauda neteikia paguodos, ji dar labiau aitrina ir drasko širdį. (F. Dostojevskis)
Stipriam žmogui kartasi labai sunku pakelti savo stiprybę. (F. Dostojevskis)
Kančia visada išliks su mumis, kol žmogus gyvens žemėje, kol jis mylės, džiaugsis, kurs. (A. Dovženka)
Nuo sviedinio žmogus gali žūti, nuo skriaudos jis tik akmenėja. (I. Erenburgas)
Atsiskyrėlis neturi piktesnio priešo už liūdesį. (A. Fransas)
Žmonių skunduose visada daug išminties. Išmintis – tai skausmas. (M. Gorkis)
Kiekvienas žmogus gali pergyventi savyje pasaulio pabaigą. Tatai vadinama nusivylimu. (V. Hugo)
Sielvartas – tai kvota. Joks teisėjas nėra toks smulkmeniškas, kaip sąžinė, tardanti pati save. (V. Hugo)
Žmogaus teisė į ašaras neįsisenėja. (V. Hugo)
Už debesies, kuris meta mums savo šešėlį, yra žvaigždė, skleidžianti mus šviesą. (V. Hugo)
Kokia gali būti ramybė be vilties. (A. Kamiu)
Kiekvienas kankinys tuo pačiu metu yra ir kankintojas. (V. Kubanevas)
Žmogui netinka žiūrėti atgal – jei jis taip daro, tai kenčia. (V. Lacis)
Pati skaudžiausia rykštė yra ta, kuria žmogus pats save plaka. (L. Metsaris)
Kančia – natūralus laimės ir džiaugsmo antipodas. (E. Mieželaitis)
Sielvartas jau pats savaime yra kilnus jausmas. (K. Miksatas)
Kančia turi turėti prasmę. (Z. Nalkovska)
Džiaukis ir dainuok su visu pasaliu, kentėk ir liūdėk vienas. (S. Nėris)
Nepalyginamai daugiau reikia sielotis dėl neįgyvendintų dalykų, negu dėl neįgyvendinamų. (K. Paustovskis)
Gebėjimas jausti liūdesį – viena tikro žmogaus savybių. (K. Paustovskis)
Tas, kuris nepatiria liūdesio, yra toks pat pasigailėtinas, kaip ir žmogus, nepažįstantis džiaugsmo arba nesugebantis pajausti, kas juokinga. (K. Paustovskis)
Sielvartas yra kaip lobis, atiduotas apsaugai. Kol saugome jį patys, net miegas bėga nuo mūsų, ir tik tada mums pasidaro lengviau, kai surandame kitą sargą. (B. Prusas)
Žmogus neturi teisės rodyti savo gailestingumo tam, kuris to neprašo. (R. Rolanas)
Žmogus kenčia. Kankina kitą. Ir ne visada tas, kuris kenčia, yra visų nelaimingiausias. (R. Rolanas)
Sielvartas visada yra susijęs su gyvenimo pulsu. (A. De Sent Egziuperi)
Liūdesys – tai troškimas kažko… ko trokšti yra, tik nėra žodžių tam pasakyti. (A. De Sent Egziuperi)
Raudom negalima kančių pagydyt. (V. Šekspyras)
Jei tu lieji ašaras dėl to, kad nėra saulės, – tu per ašaras nepamatysi žvaigždžių. (R. Tagorė)

Kaip atpažinti nesėkmę

Deja, visą gyvenimą jus gali lydėti problemos, ir niekas jums nepadės vien todėl, kad išmokote užmaskuoti, dažnai nesąmoningai, nesėkmių priežastis – net nuo savęs!
Bet kuris žmogus, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali susidurti su skurdu, kančia, pažeminimu – su sąlygomis, kurios gali atrodyti baisesnės už mirtį; ir kad tik noras gyventi gali paskatinti tokiose aplinkybėse atsidūrusį žmogų išsaugoti savo teisę į egzistenciją. Mes pirmiausia patiriame, o tik vėliau suvokiame savo vidinio augimo procesą. Gyvenime patiriame ne vieną virsmą iš vaikystės į paauglystę, iš jos – į neramios jauniestės dienas, brandą. Kartais mus užvaldo noras pasitraukti, žlugti, noras mirti. Tačiau mirtis yra tik reiškinys, kaip gimimas ir augimas. jei gamta ruošia mus kiekvienai naujai gyvenimo fazei, užverdama senų troškimų vartus ir atverdama naujus vaizdus, tai galima galvoti, kad mes visada lėtai, švelniai ruošiami galutiniam visko, kas brangu žmogiškoms būtybėms, atsisakymui. Dėl šios priežasties „norą mirti“ galima laikyti realybe. Tačiau jei neveiklumas, sumažėjės aktyvumas, atsidavimas likimo valiai pasireiškia tik gyvenimo pabaigoje, ar ligai bei nuovargiui sekinant, bet netrukdo mums nardyti savo gyvybinių jėgų srovėse, tai nėra jokio reikalo kovoti su noru pasiduoti, sužlugti, lyg tai būtų – kaip iš tikrųjų yra – klastingas visų mūsų, gerųjų, naudingųjų savybių priešas. Bet jei jis atsiranda jaunystėje, ar visiškai subrendus, vadinasi, jūsų gyvenime – giliai viduje – kažkas negerai. Jaunystėje mes retai šiuos simptomus savyje atpažįstame. Savo nenorą ko nors imtis mes pateisiname natūraliu naujoko drovumu. Mes turime pačių įtikinamiausių priežasčių nieko neveikti. Ar tai būtų atliekamas darbas, ar šeima, kuria privalėtume pasirūpinti. Daugelis iš mūsų maskuoja savo pasidavimą. Sėkmingiausiai slepiame jš nuo savęs. Nesunku ignoruoti tai, kad nuveikiame mažiau, nei galime. Taip lengva save apgauti iš dalies dėl to, kad tyliai sudarome džentelmenišką sutartį su draugais ir pažįstamais. „Nepriminkite man mano nesėkmės, – tylai prašome, – ir iš mano lūpų niekada neišsprūs užuomina, kad ir jūs nepadarote visko, ko galima iš jūsų tikėtis“.
taip ir slystame per gyvenimą, neįdėdami pastangų, neatrasdami savyje to, ką galėjome padaryti, nepanaudodami nė menkiausios savo sugebėjimų – įgimtų ir įgytų – dalelytės. Net jei pavyksta gana patogiai įsitaisyti, nusipelnyti pagarbą ir pasigėrėjimą, truputį „paragauti valdžios“ bei meilės, mes nesipriešiname „norui pasiduoti, žlugti“. Net didžiuojamės savo sumanumu, neįtardami, kaip baisiai buvome apgauti, kad sutikome priimti ne gyvenimo dovanas, o mirties kompensacijas.
Jei tęsiame žaidimą, jis virsta mūsų naktiniu košmaru, todėl noras atsibusti ir grįžti į realybę tampa mūsų vienintėliu rūpesčiu. Vis dėlto išsivaduoti galima. Tereikia pripažinti, kad „noras pasiduoti, žlugti“ tikrai egzistuoja ir kad mes galime būti jo aukos.
Tačiau, jei noras žlugti turėtų aiškius simptomus, kaip tymai ar gripas, galbūt jis būtų išrautas su šaknimis ar jau išrastas būdas su juo kovoti. Nelaimė, jo požymiai laibai skirtingi ir jų daug. Žmonių su šiais požymiais gyvenimai turi bendrą vardiklį. „Nesielk taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų“ – perspėjo Markas Aurelijus. Intravertai ar ekstravertai, darboholikai ar laiko švaistytojai, o gal tiesiog siekiantys visada visus sužavėti, labiausiai linkę apgaudinėti save. Galiausiai šie žmonės supranta, kad tarsi pamišę šykštuoliai į savo vienintėlio ir nepakeičiamo gyvenimo iždą privertė beprasmio šlamšto, jasumų nuotrupų, išgyvenimų, užgaidų ir dirbtinių emocijų. Kad ir koks būtų tariamasis tikslas, motyvas yra vienas: ketinimas, dažnai nesąmoningas, užsiimti antraeile ar už kitus atliekama veikla taip intensyviai, kad nebeliktų laiko geriausiai sugebamam darbui. Trumpai tariant, ketinimas sužlugti.

Pagal Og Mandino. Sėkmės universitetas

Kaip atrasti savo sėkmę

Kol neįgysite penkių pagrindinių sėkmės sudedamųjų dalių, ji niekada netaps sėkme.
Nesėkmė ištinka kai bandome derinti savo sėkmę prie išorinio pasaulio „apibrėžimo“, o ne pagal tai, kaip ją suvokia mūsų širdis. Dėl ko gi mes stengiamės – dėl savęs, ar dėl kažkieno kito? Sėkmė yra būti savimi. HOWARDAS WHITMANAS
Kiekvienas žmogus pasiūlytų savąjį sėkmės apibrėžimą. Viena yra tikra: sėkmė yra mumyse.
Kad suvoktume, ar mus lydi sėkmė, turime žinoti: ar kito mano, jog mums sekasi; ar mes patys apie save galvojame, jog mus lydi sėkmė. Šiandien yra tiek sėkmės apibrėžimų, kiek ir žmonių. Yra du pagrindiniai sėkmės kriterijai: 1. Ar kiti mano, kad jums sekasi? Ar jūs irgi taip manote? Jei sėkmės taisyklių ieškome ne savyje, o aplinkoje, kur reikalavimai ne visada sutampa su mūsų vidinėmis nuostatomis, patirsime nesėkmę. Juk sėkmė, kurios mums reikia, turi būti asmeninis poreikis. Vienam jis vienoks, kitam – kitoks.
W. Faulkneris teigė: „Aš gimęs būti valkata. Laimingiausias buvau tada, kai nieko neturėjau. Vilkėjau trumpa impregnuota miline su didelėmis kišenėmis. Turėjau porą kojinių, Šekspyro tomelį ir butelį viskio. Tada aš buvau laimingas, be jokių įsipareigojimų ir nieko nenorėjau“. Dažnai žmogus turi savąją sėkmės sampratą, bet pasaulis neleidžia jam jos siekti. Henry Davidas Thoreau buvo įsitikinęs: „Žmogaus turtingumas proporcingas daiktų kiekiui, kurių jis gali atsisakyti“.
Gal neturtas ir neturėtų būti tikslas, bet dalis žmonių gyveno, vadovaudamiesi tuo…
Galime atmesti tokį laimės apibūdinimą, kuris tiko W. Faulkneriui. Tuo tarpu George Sand, nuolat laužiusi nusistovėjusias normas, sėkmę apibūdino taip:
„Žmogus yra laimingas savo asmeninių pastangų dėka, jei pažįsta laimei būtinas sudėtines dalis: paprastą skonį, truputį drąsos, pasiaukojimą, meilę darbui ir svarbiausia – tyrą sąžinę. Dabar esu įsitikinusi, kad meilė nėra tik miglota svajonė. Teisingai mąstydamas ir remdamasis patirtimi, žmogus gali daug išreikalauti iš savęs. Apsisprendimu ir kantrybe galima netgi pagerinti savo sveikatą… taigi gyvenkime gyvenimą tokį, koks jis yra, ir nebūkime nedėkingi“.
Tad asmeninė sėkmė, jei tokia yra, slypi žmogaus viduje. Jos negali sukurti išorinės įtakos ar išvaizda. Ją kuria neapčiuopiamos asmeninės vertybės, kylančios iš brandžios filosofijos.
Tikra sėkmė turi akivaizdžiai pastovius faktorius:
Pirmas nekintantis faktorius yra tikslas. Viskas, ką darote, veda į tikslą. Jei neturite tikslo, sunku pasiekti sėkmę. Žmogų, kuris turi tikslą, energija ir kūrybingas mąstymas kažkur veda. Ši kelionė teikia pasitenkinimą. Ir apima nusivylimas, kai jaučiame, kad einame „į niekur“. Kad tikrai pasisektų, jūs turite nuolat kažko siekti. Priešingu atveju jūs tik sėkmingai vegetuosite, o ne sėkmingai gyvensite.
Antrasis faktorius – sėkmei būdinga pusiausvyra. Sėkmė nėra kažkas vientisa; dienos ir valandos nėra vienodai sėkmingos. Yra pakilimų, skiriamų nepasisekimo slėnių. Taigi sėkmingame gyvenime bus nesėkmingų dienų, o gal net metų. Jame tikriausiai bus ir visiškos nesėkmės momentų. Jie negraužia gyvenimo kaip rūdys, o yra tik neišvengiamos klaidos, liudijančios, kad sėkmę pasiekti nelengva. Iš tikrųjų, nenutolęs nuo realybės subrendęs asmuo žino, kad atsitiktinės nesėkmės neišvengiamos. Jis nešvaisto energijos savigraužai, o verčiau siekia sėkmės. Juk Kalėdų kasdien nebūna, tad turime suvokti, kad ne kiekvieną pastangą vainikuoja sėkmė.
Trečioji nekintanti sėkmės, o ir šlovės, sudėtinė dalis – jos kaina. Sėkmės veltui niekas nedalina. Vienas stebėtinas mūsų gyvenimo aspektas – nesugebėjimas džiaugtis tuo, ko neuždirbome. Kiekviename žmoguje tarsi ant mažų svarstyklių lėkštelių nuolat sveriamas džiaugsmas ir pastangos. Džiaugsmą sėkme, atrodo, turi atsverti jo siekiant įdėtos pastangos. Tai tarsi In ir Jan. Tai įtampa ir harmonija dalijasi savo vienybe jas apjuosiančiame lanke. Toks ryšys ir tarp sėkmės ir jos kainos. Tačiau ar džiaugsmas sėkme visada atsveria pastangas?
Ketvirtoji sudėtinė sėkmės dalis, be kurios sėkmė nebūtų sėkmė, yra pasitenkinimas. Vienam žmogui pasitenkinimą suteikia turtų kaupimas, kitam jį suteikia eilėraščių rašymas. Bet nė vienas jų negali tikėtis sėkmės, jei jiems neteikia pasitenkinimo nei turtas, nei eilėraščių rašymas. Sėkme reikia džiaugtis. Ji gali būti laimėta su ašaromis, tačiau apvainikuota turi būti juoku. Priešingu atveju pastangos bus bevaisės. Sėkmė gali būti didelė ar net milžiniška, tačiau jei ji nekelia individui vidinio juoko, žinomo kitu – pasitenkinimo – vardu, vargu, ar tai sėkmė. Mūsų laikotarpio anomalija: daugelis patiria sėkmę išoriškai, tačiau nesidžiaugia ja viduje, nors būtent tai svarbiausia. Viduje vietoj šilumos – tuštuma. Pasitenkinimas sėkme negali būti kieno nors arba kam nors primestas. Žmogus turi jį pajusti pats. Pasitenkinimas, kylantis iš mūsų požiūrio, yra galimas visiems, nes prasideda mūsų viduje ir tarsi aukso grynuolis slūgso giliai mūsų sielos kloduose. Jei mąstome, vardan ko gyvename ar kažko siekiame, vadinasi jaučiame ir pasitenkinimą ar jo nejaučiame?
Penktoji sėkmės sudedamoji dalis – dvasingumas. Vargu, ar jausis laimingu tas, kuris nesijaus laimingu dėl aukštesniųjų gyvenimo tikslų; ne tik šią dieną kažkaip nugyventi, bet žinoti, kad eina koja kojon su gyvenimu, kad jaučia jo pulsą ir mato save toje tėkmėje. Vėlgi, tai labai asmeniška. Vargu, ar gali suskambėti vienoje oktavoje laimingojo valkatos ir sėkmingojo bankininko dvasingumas, vis dėlto, net ir užimdami tokią skirtingą visuomeninę padėtį, jie kuria harmoniją.
Sėkmė – ne tramdomieji marškiniai. Ji nėra indas, kurį būtinai privalome pripildyti. Tai nei antspaudas, nei nekintančios taisyklės. Kelias į sėkmę toks pats individualus, kaip žmogaus pirštų antspaudas, kaip jo balsas ar akių žvilgsnis. Viskas, ko reikia siekiant sėkmės, išdrįsti būti savimi ir siekti tikslo, realizuojant save.

Pagal Og Mandino. Sėkmės universitetas

Mamai

Mama, mieloji,

Tegul išsirita Meilės paliesta, sparnuota laimė tavo širdyje…    
     

Neužmiršk …

Niekada nepamiršk: tai ne tavo sumanymas, kad gyveni, ir kad kvėpuoji, sprendimas ne tavo.

Niekada nepamiršk: tai kito mintis, kad tu gyveni, ir kad kvėpuoti gali – Jo dovana tau.

Niekada nepamiršk: taip niekas negalvoja ir nejaučia ir nesielgia kaip tu, ir niekas nesišypso, kaip tu dabar šypsais.

Niekada nepamiršk: niekas nemato lygiai tokio pat dangaus kaip tu, ir niekad visko nežinos, ką tu žinai.

Niekada nepamiršk: tavo veido daugiau neturi niekas pasaulyje, ir tokias akis turi tik tu.

Niekada nepamiršk: tu turtingas, nesvarbu, turi pinigų ar stokoji jų.

Tu gali gyventi ! Niekas negyvena taip kaip tu !

Tu esi lauktas, ne koks atsitiktinumo vaikas, ne užgaida gamtos, ir nesvarbu, ar tu esi harmonijoj, ar dainuoji savo dainą.

Tu esi mintis Dievo, nepakartojama, be to, Tu esi tu !

Jurgen Werth

Lengva mylėti, kai…

„Lengva mylėti gyvenimą, kai jis pasisuka Tau gerąja puse, kada virš galvos dangaus mėlynė, o aplink – geros draugų šypsenos. Bet, jeigu likimo smūgiai seka vienas paskui kitą, jei gyvenimas tarsi numatė tavimi išmatuoti žmogaus kantrybės ribas, kur surasti dvasisos stiprybę, kad netaptum piktu, neužsisklęstum savo vienatvėje. Ar dažnai apie tai mąstai?
Negalima leisti, kad fizinė ar dvasinė kančia taptų pykčiu, įniršiu. Tai neatneša palengvėjimo nei pačiam, nei šalia gyvenantiems žmonėms. Žmogus turi ieškoti jėgų savyje. Ir jeigu tik jis jas suranda savyje, tuomet ir aplinkiniai gali jam padėti. Žmonės myli stiprius ir, kaip bebūtų keista, padeda būtent stipriesiems. Galbūt todėl, kad akivaizdus grįžtamasis ryšys.
Stipriajam pakanka postūmio ir, žiūrėk, jis jau įveikė savo negalią. Silpnąjį galima visą gyvenimą ramstyti, o jis taip ir liks silpnu. Toks yra gyvenimas. Dauguma senatvėje tampa dar ir smulkmeniškais, ryškiau pasireiškia neigiami charakterio bruožai. Kiti gi su metais tampa tik išmintingesni. O ten, kur išmintis, ten ir kilniadvasisškumas. Tai ir yra graži ir išdidi senatvė.
Negalima lyginti savo gyvenimo su kitų gyvenimais. Kaip kiekvienas žmogus, taip ir jo likimas, – nepakartojamas, vienintėlis. Ir koks nelengvas jis bebūtų, mes visada galime jį sišildyti savo dvasine šiluma, papuošti. Štai tam ir reikėtų eikvoti savo energiją. Kiekvienas turi savo naštą ir nešti ją reikia pačiam. Tik nesakykite, kad stipriajam viskas pagal jo jėgas, viskas lengva. Jo našta jam taip pat sunki. Nelaukite sielos šauksmo. Stipriojo siela nemoka šaukti. Baisiausia žmogui – panikos jausmas, pasimetimas, neviltis. Tada prarandi orientaciją ir būtinai patenki į aklavietę.
Iš karto, vos tik bėda užgriuvo, priversk savo protą dirbti. Šalin emocijas ! Tik protas ! Tik protas ! Ir tada išmoksi įveikti bėdą, ją būtinai įveiksi, nes nėra nieko stipresnio už Žmogų.
Ar ne perdaug apmąstymų? Ne išsigalvojimų, o pagražinimų. Siela prašė grožio – gyvenime to grožio buvo tiek nedaug. Daugiau baltų ligoninės sienų, nei sniego. Daugiau ašarų, nei lietaus lašų. Daugiau adatos dūrių, nei būčinių. Ar tai sąmoningai išgalvota ? Žinoma, ne. Išsigalvoju ir tikiu. Kankinausi ir skendau svajonėse. Ir svajonėse siekiau savo tikslų. O tikrovėje? Nejaugi niekas neišsipildė? Žinoma, taip. Bet, jei tai būtų pasiekta dėl laimingos lemties, o ne tik užsispyrimu. Jeigu tai, kas lengvai pasiekta, taip greitai, taip dažnai nesužlugtų. O kad už kiekvieno juoko protrūkio nebūtų tylių ašarų. Jeigu ! Jeigu … Tuomet tai būtų jau kitas likimas, kitas žmogus.
Mes, o ir aš, dažnai galvojame, kad išoriniai įspūdžiai turtina mūsų protą ir sielą. Ar tai tikrai taip ? Gal – atvirkščiai ? Tai, ką mes matom ir girdim, nusispalvina mūsų sielos jutimo spalvomis? Savo vidinį pasaulį lengvą perduoti aplinkai. Kai širdis džiaugiasi, tai ir saulė skaisčiau šviečia, o rudens lietus srovena lyg muzika.
Jei žmogus apdovanotas gerumu, tai ir aplinkiniai jam atrodo geri.
O kaip formuojasi vidinis pasaulis ? Tai greičiausiai gamtos dovana, kaip grožis, kaip lieknas kūnas, kaip sveikata. Turtinga siela – šventa dovana. Švenčiausia, ką turi žmogus, ką jis valdo. Kai kada vienatvė taip pat naudinga – ji tvirtina žmogaus valią, suteikia apmąstymams laisvę, galimybę apibendrinti, galimybę suvokti Pasaulį ir Save jame.
Kiekvienas gyvenime turime savo aukštumą. Vos tik prasidėjus ligai aš supratau : reikia sunaikinti šią bėdą, palaužti ją. Ne man spręsti, ar pasiekiau aš savąją aukštumą. Bet vis tik aš siekiau šito.
Neviltis gali stumti žmogų į neveiklumą. Tada paralyžiuojama valia – vienintėlė, galinti išvaduoti žmogų iš nevilties būsenos.
Jeigu yra kas stipresnis už likimą, tai šitai yra didvyriškumas, kuris priešinasi likimui. Ištverti kančias be dvejonių, nusiskundimų – visų išmintingiausia, kam gali ryžtis žmogus. ( O aš šią savybę praradau. Ir dabar sunkiausia kovoti su tuo, kuo tave padarė gyvenimas. Ir išlikti savimi).
Ilgų kančių kaina aš pasiekiau tokią sielos būseną, kad būdama fiziškai absoliučiai bejėgia, jausdama nuolatinį skausmą, neturėdama jokių įspūdžių iš išorinio pasaulio, visą gyvenimą būdama tarp keturių sienų, per kelis metus gyvenimo tarp šių keturių sienų tapau iš esmės dvasiškai nepriklausoma. Atrodo tai vadinama pasitenkinimu savimi.
Aš priėjau išvados : savo sunkumus ir nesėkmes reikia išgyventi savyje, neapsunkinant jų našta aplinkinių. Tylint. Sukandus dantis.
Manimi kitas žmogus iš tikrųjų netaps, nepersirgs mano ligomis, nepatirs mano skausmo – kiekvienas turi savo dvasinių kančių. Iš tiesų to nė nereikia. Padėti, o ne ieškoti pagalbos – tokia stipraus žmogaus prigimtis, pašaukimas.
Kur iš tiesų tikroji išmintis? Man atrodo: proto ir sielos harmonijoje ir gyvenimo suvokime. Priimti Pasaulš, Visatą, Žmogų tokiais, kokiais jie egzistuoja. Darant tai nesigūžti, nelinkti po našta, o suprasti, kad kiekvienam – savo.
Kodėl taip dažnai likimas būna neteisingas mums? Dėsningumas tai ar atsitiktinumų visuma. Netikiu nei tuo, nei kitu. Tiesiog žmogui per kančias leista įsitikinti savo atsparumu, patikimumu. Kol danguje mirga žvaigždės, o mūsų širdis suranda svajonės, mes svajojam, svajojam apie daug ką ir kiekvienas kitaip. Kažkas verkia, kad perlai maži, kažkas – kad valgis neskalsus. Kažkas norėtų kosmosą pasiekti, kažkas – tik žeme žengti savo kojomis.
Nekalbėkime apie vartotojiškas svajones. Kalbėkime apie tas, kurioms žvaigždės reikalingos… Juk palaipsniui iš gyvenimo pasitraukia viskas : ir tie, kuriuos mylėjome, ir tai, ką tebemylime. Dažnai šito net nepastebime, kol nepasijaučiame vieniši. O nuo vienatvės gelbsti tik darbas ir interesų įvairovė. Kiekvieną minutę – pamatyti, išgirsti, sužinoti. Viskas – lyg pirmą kartą. Užpildyti savo dienas tuo kuo daugiau, kad vienatvės nejaustum dėl laiko stokos. Tuomet nebūsi priklausomu nuo kitų žmonių. Kaip tai pasiekti, jei sielą užvaldė apatija? Reikia valios pastangomisprisiversti pamilti gyvenimą. … Ir nors tai atrodytų neįmanoma, galima grįžti prie mylimo darbo. Gal kitame pavidale, kitoje kokybėje.
Žmogus juk negali gyventi be vaizduotės, kuri gali įkvėpti gyvybės darbui. Gal padedant kitiems… O padedant kitiems negalima laukti dėkingumo. Tuo pagalba ir kilni, kad ji teikiama nemokamai, nesavanaudiškai. Visa, ką atiduodi, lieka su tavimi. Visų pirma, tai pasitenkinimas dėl savo poelgio. Kokio dar reikia dėkingumo? Švari sąžinė – didžiausia padėka tau. Padėk ir užmiršk. O tavo siela praturtės.
Kokiu keliu siekti Džiaugsmo? Žinoma, per žmones ir per save. Juk kiekvienas žmogus – Visatos dalis. Visi žmonės skirtingi ir priimti juos reikia tokiais, kokiais jie yra. Suprasti ir priimti. Manau, kad tai pats svarbiausias žmogaus darbas. O suprasti, kas tu esi ir dėl ko esi – beveik neišsprendžiama problema.
… Noriu pasakyti, kad sžiaugsmas, tai ne tik galutinis rezultatas, bet ir kelias į jį, dažnai akmenuotas, tačiau kiekviename kelio posūkyje į Džiaugsmą nubarstytas rožių lapeliais. Į Džiaugsmą ateis greičiau stiprios sielos žmonės, kurie dažniausiai yra kūrėjai. Ir jie – stiprieji – visada ves paskui save silpnuosius. Ir anksčiau ar vėliau jie kartu pasieks Džiaugsmą…. “

Dar 1989 metais rašė Irina Trius. O aš išverčiau šias mintis, kaip labai artimas, suprantamas, teisingas…