Meile, nelaiku atsiradai

Meile, nelaiku atsiradai,-
Neturiu tau laiko nei lėšų…
Užrašų knygelėje – seni vardai,
O širdy naujus jausmus nešu.

Meile, viską nutarei pakeist,
Kaip ir dera meilei – iš esmės.
Tiek grožybių man jau prisakei,
Kad netenka praeitis prasmės.

Meile, aš manau nepasiduot,
Atsispirt visiems kerams žadu,
Kai artėja įprastas ruduo,
Tai velniam tiek daug gražių žiedų.

Mano metuos moterų vardai
Ne varpeliais, o šaukšteliais dzingsi…
Meile, nelaiku atsiradai…
Gal, sakau, ir nelaiku pradingsi.
(Jonas Mačiukevičius)

***

Taip norisi ištarti žodį,
Kurio širdis virpėjimo pilna.
Taip maudžia, graužia abejonės.
Kad parašytas dar ne tas.
Jausmų lavinos apkabina,
Jos gniuždo, dusina mane.
Skaidrumo, virpesio švelnumo
Nebeišgaunu sielos šviesume.
Ir žodžiai vien kreivi, kuproti,
Neguodžia posmų taurumu.
Vienintelė viltis liepsnoti.
Ir akina, ir smukdo naivumu.
(P. Kulvinskas Iš kn. „Meilės elegijos",1993)

Sonetas

Akis manoji stengiasi slaptai
Tave nupiešti širdyje, kaip gyvą.
Aš rėmus tau atstoju kaip matai,
Ir išlaikau gražiausią perspektyvą.

Šviesa iš tavo spindinčių akių
Dirbtuvės mano prieblandon srovena.
Gėrėkis savo atvaizdu puikiu
Ir per kūrėją žvilgtelk į jo meną!

Taip mes draugavom: savo akimis
Tave bandau aš sieloj nutapyti,
O tavo akys džiaugias tylomis
Ir mano celėje lyg saulė švyti.

Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos,
Kad širdį atvaizduot negali jos.
(Šekspyras)

Praeinanti meilė

Argi negalima,
Kad meilė būtų lyg gyvenimas ištisas,
Lyg kovoje skambantis metalas?
Tada mylėtum žmogus visas,
Kiek tik galima,
Be pradžios ir be galo.

O dabar ta meilė ateina
Kartu su pavasariu, kartu su gėlėm,
Ir tada pradedi, žmogus, tokią dainą,
Kuri tave visą iščiulpia perdėm.

Nuskamba daina. Nubyra sodai gelstantys.
Ir lieki su širdim palūžusia,
Į sielvartą visas panertas…
Rodos, susigrąžintum tą pavasario salyklą salstantį,
O paskui vėl antrą sykį pasigertum.

Bet niekas nebegrįžta.
Ir ruduo kelius gelsvom spalvom nusėja.
O tu – lyg tas šalikelėj prikaltas Kristus –
Vis liūdi, švilpaudamas kartu su vėju.
(Kostas Korsakas)

Meilė

Per akmenis riedančio upelio daina,
Alyvų sode užsidegusi diena,
Per ežero gelmę nubėgę lakštingalų treliai,
Padangėj it perlai virpą vyturėliai –
Tau tu, o meile dievina!..

Uždengianti saulę vakarų ūkana,
Širdy nebegęstanti ilgesio liepsna,
Pražydusiom pievom nuskridę pavasario metai,
Krūtinėj lyg upėj sukilę verpetai –
Tau tu, o meile dievina!..

Tavy, kaip giliam amžinam šuliny,
Gyvenimo viltis ir vilionė kvapni –
Per sutemų tolį nubėgę lakštingalų treliai,
Padangėj it perlai virpą vyturėliai –
Tau tu, o meile viešpatni!..
(Stasys Santvaras)

***

Pasiilgau tavęs,
O pakvaišėlis vėjas
Kaži kaip nejučia
Prisišliejo manęs,
Kai trumpam sumirgėjo
Pievų smulkiosios gėlės
Ir susmigo trys smilgos
Į laukų smilteles.
Ir sudžiovė ant jų
Vasarinė skalbėja
Mano meilės akių
Begalines gelmes.

Saulė leisdamos blukino
Ašaringą spindėjimą,
Rūkas kilo nuo žemės,
Godžiai rydamas jas,
Tik pakvaišėlis vėjas
Man prie kojų gulėjo
Ir nė motais jam, rodės,
Smilgų tas šnabždesys.
(G. Luošaitė)

Jei tiki, kartok

… karveliai sutūpę ant stogo burkuoja meilės žodžius
meilės žodžius vis tuos pačius juk ir mergaitei
nepasakysi kad myli niekaip kitaip kaip myliu…
(Tomas A. Rudokas)

***

Mano meilė laimingai baigės
Ji nuėjo linksma su kitais
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.

O man liko ruduo geltonuoti
Ir žvaigždėti kasnakt vakarai
Ir tos eilės iš mažo bloknoto,
Kad ruduo ir kažkas negerai…

Vakarais ji dažnai geria vyną
Juokaudama šaukia: „Ach, Dieve!"
O akyse man patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.

Iš jos lūpų, pečių, iš jos šilko
Dvelkia stiprūs Quoti kvepalai.
Gal kitiems tai gaivinančiai trenkia
Tai kitiems, o jau man per vėlai.

Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo laiminga su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.
(A. Miškinis)

Meilė

Gėlių nektaras
Apsvaigino mane…
Ir dabar aš esu
Žydėjimas
Mirusiuos laukuos…
Dabar aš esu
Gyvybė
Žiemos rankose…

Tik pažiūrėk
Į mano akis –
Ir pamatysi,
Kad aš aklas…
(R. Kisielius)

Šaltinis

Neišeik tu viena į sutemas,
Neišeik į slaptingą naktį.
Liksiu kambario sienų supamas.
Nesiryždamas žiburio degti.

Sunkią galvą pakelsiu paryčiui –
Tavo pėdsakas bus atvėsęs.
Ne už laimę, už skausmą – ačiū.
Už aiškumą ir tiesą.

Švento ilgesio vėl kankinamas,
Neišmokęs nei keikt nei liaupsint,
Aš ieškosiu. O tu – kaip likimas –
Vėl manęs prie šaltinio lauksi.
(E. Selelionis)