Jei tiki, kartok

… karveliai sutūpę ant stogo burkuoja meilės žodžius
meilės žodžius vis tuos pačius juk ir mergaitei
nepasakysi kad myli niekaip kitaip kaip myliu…
(Tomas A. Rudokas)

***

Mano meilė laimingai baigės
Ji nuėjo linksma su kitais
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.

O man liko ruduo geltonuoti
Ir žvaigždėti kasnakt vakarai
Ir tos eilės iš mažo bloknoto,
Kad ruduo ir kažkas negerai…

Vakarais ji dažnai geria vyną
Juokaudama šaukia: „Ach, Dieve!"
O akyse man patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.

Iš jos lūpų, pečių, iš jos šilko
Dvelkia stiprūs Quoti kvepalai.
Gal kitiems tai gaivinančiai trenkia
Tai kitiems, o jau man per vėlai.

Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo laiminga su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.
(A. Miškinis)

Meilė

Gėlių nektaras
Apsvaigino mane…
Ir dabar aš esu
Žydėjimas
Mirusiuos laukuos…
Dabar aš esu
Gyvybė
Žiemos rankose…

Tik pažiūrėk
Į mano akis –
Ir pamatysi,
Kad aš aklas…
(R. Kisielius)

Šaltinis

Neišeik tu viena į sutemas,
Neišeik į slaptingą naktį.
Liksiu kambario sienų supamas.
Nesiryždamas žiburio degti.

Sunkią galvą pakelsiu paryčiui –
Tavo pėdsakas bus atvėsęs.
Ne už laimę, už skausmą – ačiū.
Už aiškumą ir tiesą.

Švento ilgesio vėl kankinamas,
Neišmokęs nei keikt nei liaupsint,
Aš ieškosiu. O tu – kaip likimas –
Vėl manęs prie šaltinio lauksi.
(E. Selelionis)

***

Aš sapnavau,
Kad, rodos, palikau
Be tavo meilės – – –
Vidury nakties – – –
Kad metai skriejo,
Ir kaskart sunkiau
Man buvo ranką į tave ištiest – – –
Kad, rodos, pamažu
Dingsti,
Dingsti,
Lyg ūkuose
Tarp svetimų žmonių – – –
Iš kur sapnai šie,
Slogūs ir keisti?
Kodėl šitais sapnais aš gyvenu?
(A. Baltakis)

Mudu

Iš vieno dubenio pavalgėm
Pagalvį vieną išgulėjom
Po šita didele padange
Net netikėdami – mylėjom.

Ir laiko maža buvo likę,
Ir atvirai kalbėjo protas.
Ir meilės trikampiai iškrikę
Susidėliojo tarsi grotos.

Po akmenim glūdėjo žolės,
Užmigę tūkstantąjį kartą.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar rūksta šautuvas iššovęs.
Bet buvo verta.
Buvo verta.
(R. Skučaitė)

***

Meilės niekada nebūna pakankamai.
Niekada, iki pat grabo lentos,
Niekada, su jokiu žmogum.
Turbūt visada jos per mažai ir
Tai didžiausia bėda šiame pasauly.
(Remarkas)

***

Ištiesiau ranką – paliest,
Ir suplyšo voratinkliai,-
Nieks neapsaugos
Įskilusio vasaros veido,
Tu nebetiktas,
Ir aš jau tokia netikra,-
Gal mus abu
Po nukritusiais lapais palaidos.
(B. Liniauskienė iš eilėraščio „Nuotaika")

Tau

Tegu nebus tavęs arti,
Ir mano šauksmą perrėks vėjas,
Tu visada mane jauti
Ir viską visada atspėji.

Širdis nejaus ir negirdės
Nė vieno perspėjančio gausmo –
Galbūt negreitai man skaudės,
Bet tu sapnuoji mano skausmą.

O kai našta labai sunki,
Kada kely pavargsta kojos,
Tu mano nerimu degi
Ir mano pergalę sapnuoji.
(V. Palčinskaitė)

***

Aš neištversiu šio pavasario, – mane kur nors
Išvežkite, kaip sniegą išveža už miesto…
Alyvom dvelkia iš pavasario burnos:
Taip užkvepia dainuodamas maestro.

Pabudintas dainavimo po šios žiemos ilgos,
Kaip vaikščiočiau, ką veikčiau, ką sakyčiau?..
Galiu neatlaikyti meilės – kaip ligos,
Senos, įskaudintos, atkritusios netyčia…
(M. Martinaitis, Atmintys, LX)