Meilė

Gėlių nektaras
Apsvaigino mane…
Ir dabar aš esu
Žydėjimas
Mirusiuos laukuos…
Dabar aš esu
Gyvybė
Žiemos rankose…

Tik pažiūrėk
Į mano akis –
Ir pamatysi,
Kad aš aklas…
(R. Kisielius)

Šaltinis

Neišeik tu viena į sutemas,
Neišeik į slaptingą naktį.
Liksiu kambario sienų supamas.
Nesiryždamas žiburio degti.

Sunkią galvą pakelsiu paryčiui –
Tavo pėdsakas bus atvėsęs.
Ne už laimę, už skausmą – ačiū.
Už aiškumą ir tiesą.

Švento ilgesio vėl kankinamas,
Neišmokęs nei keikt nei liaupsint,
Aš ieškosiu. O tu – kaip likimas –
Vėl manęs prie šaltinio lauksi.
(E. Selelionis)

***

Aš sapnavau,
Kad, rodos, palikau
Be tavo meilės – – –
Vidury nakties – – –
Kad metai skriejo,
Ir kaskart sunkiau
Man buvo ranką į tave ištiest – – –
Kad, rodos, pamažu
Dingsti,
Dingsti,
Lyg ūkuose
Tarp svetimų žmonių – – –
Iš kur sapnai šie,
Slogūs ir keisti?
Kodėl šitais sapnais aš gyvenu?
(A. Baltakis)

Mudu

Iš vieno dubenio pavalgėm
Pagalvį vieną išgulėjom
Po šita didele padange
Net netikėdami – mylėjom.

Ir laiko maža buvo likę,
Ir atvirai kalbėjo protas.
Ir meilės trikampiai iškrikę
Susidėliojo tarsi grotos.

Po akmenim glūdėjo žolės,
Užmigę tūkstantąjį kartą.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar rūksta šautuvas iššovęs.
Bet buvo verta.
Buvo verta.
(R. Skučaitė)

***

Meilės niekada nebūna pakankamai.
Niekada, iki pat grabo lentos,
Niekada, su jokiu žmogum.
Turbūt visada jos per mažai ir
Tai didžiausia bėda šiame pasauly.
(Remarkas)

***

Ištiesiau ranką – paliest,
Ir suplyšo voratinkliai,-
Nieks neapsaugos
Įskilusio vasaros veido,
Tu nebetiktas,
Ir aš jau tokia netikra,-
Gal mus abu
Po nukritusiais lapais palaidos.
(B. Liniauskienė iš eilėraščio „Nuotaika")

Tau

Tegu nebus tavęs arti,
Ir mano šauksmą perrėks vėjas,
Tu visada mane jauti
Ir viską visada atspėji.

Širdis nejaus ir negirdės
Nė vieno perspėjančio gausmo –
Galbūt negreitai man skaudės,
Bet tu sapnuoji mano skausmą.

O kai našta labai sunki,
Kada kely pavargsta kojos,
Tu mano nerimu degi
Ir mano pergalę sapnuoji.
(V. Palčinskaitė)

***

Aš neištversiu šio pavasario, – mane kur nors
Išvežkite, kaip sniegą išveža už miesto…
Alyvom dvelkia iš pavasario burnos:
Taip užkvepia dainuodamas maestro.

Pabudintas dainavimo po šios žiemos ilgos,
Kaip vaikščiočiau, ką veikčiau, ką sakyčiau?..
Galiu neatlaikyti meilės – kaip ligos,
Senos, įskaudintos, atkritusios netyčia…
(M. Martinaitis, Atmintys, LX)

***

Dar vieną atmintį aš tau rašau
Todėl, kad nieko kito neprašau,
Kad praeini pro šalį, nesustoji,
Apie mane visai nepagalvoji.

Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo,
Negriuvo niekas, niekas nepražuvo,
Nerašėme laiškų ir jų neplėšėm –
Ir likom nei draugai nei priešai.
(M. Martinaitis, Atmintys, LXIII)

***

Tu ne mano akis matai
Tu matai horizontą –
Ribą tarp žemės
Ir tarp dangaus.

Tu ne mano žodžius girdi –
Tu savo minčių klausai,
Kurios visada tau
Į mano balsą panašios.
(Marcelijus Martinaitis)