***

Daug saulės, nes tik joje žydi gėlės,
Daug džiaugsmo, nes tik jame žmogus pamiršta liūdesį,
Daug laimės, nes tik joje gimsta šypsena,
Daug meilės, nes tik meilėje žmonės suranda vienas kitą.

Pavargusiems laukti

Kodėl Tu stovi už visų, mano Mylimasis, ir jų
šešėlyje slepies? Jie stumdo Tave, praeina dulkinu keliu ir visiškai Tavęs
nepaiso. Aš laukiu čia vargingas valandas, dėliodama Tau skirtas dovanas,
tačiau praeiviai nuolatos ateina ir vieną po kitos gėles pasiima. Mano pintinė
jau beveik tuščia.

Praėjo rytmetis, praėjo ir vidudienis. Jau mano
akys merkias vakaro šešėliuos. Žmonės, eidami namo, pažvelgia į mane ir
šypsosi, o aš degu iš gėdos. Sėdžiu tartum elgetaujanti mergaitė, ant veido
užsitraukusi skarelę. Kada jie klausia, ko man reikia, akis nuleidžiu ir nieko
jiems neatsakau.

O kaip galiu jiems pasakyti, kad laukiu čia Tavęs,
kad Tu ateiti pažadėjai. Kaip galiu prabilt iš gėdos, kad skurdas – visas mano
kraitis. Tačiau širdies gelmėj didžiuojuos tuo skurdu.

Aš sėdžiu ant žolės, žiūriu į dangų ir svajoju apie
Tavo atėjimo spindesį – visi žibintai suliepsnoja, auksinės vėliavėlės plazda
virš Tavojo vežimo, o žmonės prie kelio stovi, iš nuostabos netekę žado,
matydami, kaip išlipi Tu iš vežimo pakelt manęs iš dulkių ir šalia savęs
pasisodinti – nuplyšusią mergaitę elgetą, virpančią iš gėdos ir puikybės, kaip
vijoklį vasaros vėjuje.

Bet laikas bėga, o Tavo ratų bildesio vis
negirdėti. Daug eisenų, triukšmingų, šūkaujančių ir puošnių praeina pro mane.
Nejau tik Tu tylus stovėsi jų šešėlyje? Nejau tik aš viena raudosiu, laukdama
Tavęs, ir savo širdį alinsiu beprasmiu ilgesiu?

Rabindranato
Tagorės malda iš rinkinio „Gitandžali"

***

Meilė yra dangiškas kvėpavimas rojaus oru.

V. Hugo

***

Tyloje aš girdžiu tavo balsą. O balse aš girdžiu tavo tylą. Šitaip sielos
dvi šoka valsą.
Šitaip
širdys staiga prabyla …

Himnas meilei

Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
1 Kor 13, 1 – 8

***

Meilė!

Tai ištisas tomas ir tik vienas žodis;

Tai vandenynas ir ašara;

Tai septintas dangus ir miražas;

Tai audra ir atodūsis;

Tai tūkstantis metų ir sekundė.

Koks sutelktas džiaugsmas ar skausmas

Laimingoje ir nelaimingoje meilėje!

Tai miela muzika sielai,

Priverčianti virpėti visas stygas.

(Fupperis)

***

Tave ant rankų atnešiu

Prie slenksčio auksinio rudens

Ir nepasakęs nė žodžio lėtai nutolsiu

Ilgai žiūrėsiu iš tolo kaip vėjas

Tau plaukus kedens

Ir tik medine ranka savo paukščiui pamosiu

 

Žinau dar liko kažkas ko

Nespėjau tau pasakyt

Ir kad sušalusiom lūpom

Rytoj tau dainuosiu

Dabar keliuosi einu ir ant

Rankų iškėlęs nešu

Tavo svaiginančią meilę

Kuria ilgai dar gyvensiu

 

Su krintančiais lapais

Ji ruošiasi skristi

Aš būsiu kitoks jau

Ir man reiks gyventi vienam…

Čia…

***

Kiek išbarstyta

Bučinių karštų!

Besaikė meilė

Liejasi kraštais.

Mes žvakę deginam

Dienos metu,

Užmiršdami,

Jog vakaras ateis.

(A. Baltakis)

***

Diena, kurią mes nedegsime meile,

Daugelis mirs iš šalčio!

Mylinti širdis tampa kvepiančia rože,

O svajonės – gėlėmis,

Kuriomis siela pražysta.

Nepavarkim mylėti!