Tad neklauskime laiko – kodėl
metų kelias kasnakt vis trumpėja.
Mes užaugom, tik likom vaikais,
nes esi mums šventa laimės fėja.
Tad neklauskime laiko – kodėl
metų kelias kasnakt vis trumpėja.
Mes užaugom, tik likom vaikais,
nes esi mums šventa laimės fėja.
„Vargu ar sugebėsiu aprašyti žodžiais jausmus tau. Daug kas liks gelmėje, į kurią aš nesu pajėgi pasinerti, o tu pajėgi. Visa mano meilės jėga tau – tiktai pirmtakas tos didelės meilės visam pasauliui, kurią patirsi…“
Aštuoniasdešimtmetė senutė mėlynais plaukais sėdėjo pas notarą ir mosikavo kojomis.
Testamentą surašyti.
Gerai.
Rašykite, – senutė įsitaisė patogiau kėdėje ir ėmė diktuoti.
Mama – visada su jumis. Ji lapų šnaresy, kai einate gatve, ji – vėsus delnas ant kaktos, kai negera. Ji – kristalėlis kiekviename jūsų ašaros laše. Ji – ta vieta, į kurią atvykstate iš Dangaus – jūsų pirmieji namai.
Žodis „mama“ – pirmasis, kurį savo gyvenime ištaria žmogus. Ir galbūt neatsitiktinai šis žodis skamba vienodai visomis pasaulio kalbomis. Bet kuriame pasaulio krašte motinoms skirtas ypatingas vaidmuo.