Pati galingiausia malda

Norisi paminėti mano mėgstamiausią maldą – pačią galingiausią maldą, kokią tik esu girdėjęs: „Ačiū tau, Dieve, kad padėjai man suprasti, jog ši problema jau yra išspręsta“.

Taip, tai yra galinga malda. Kai kitą kartą pateksi į keblią padėtį, susidursi su aplinkybėmis, kurios, tavo vertinimu, bus nelemtos, iš karto dėkok – ne vien už sprendimą, bet ir už pačią problemą. Pasielgęs taip, tu akimirksniu pakeisi savo požiūrį bei nuostatą.

Skaityti toliau„Pati galingiausia malda“

Vieną kartą

Vieną kartą tu nustoji blaškytis ir kam nors ką nors įrodinėti, su šypsena žvelgi į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, neskubi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimus ir ką nors teisti ar gelbėti, nustoji atsiliepti į skambučius žmonių, kurie seniai nežavi ir nedomina, daugiau žiūri į dangų, nei į tai, kas kuo užsiėmęs ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas įkvepia nepriklausomai nuo aplinkybių, neatsiprašinėji, nesiaiškini, nesiginčiji, neeikvoji laiko tam, kas neįdomu ir laikina, ir atrandi neįtikėtiną ramybę bei daugybę dalykų, kurių nepastebėjai anksčiau, besivaikydamas noro tilpti į kažkieno įsivaizdavimus ir atitikti kažkieno lūkesčius.

Skaityti toliau„Vieną kartą“

Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Tai vienos šeimos istorija. Apie jų geresnio gyvenimo paieškas Aliaskoje. Istorija pasakojama trylikametės Lenės akimis keliais etapais:

I dalis, kai Lenei trylika metų (1974 metai) ir ji su tėvais išvyksta gyventi į Aliaską.

II dalis, kai Lenei septyniolika (1978 metai) – jos įsimylėjimo bei tėvo smurtavimo prieš mamą suvokimo laikas.

Skaityti toliau„Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską““

Rudeniški etiudai

Lietus prisiminė, kad jis rudeninis ir įsivaizdavo save karaliumi! Išmėgindamas savo paletę ėmė siausti lapų alėjose, tikrindamas savo meistriškumą pralėkė stogais, ir oriai sugurguliavo baloms jo didenybės – lietaus teises.

Užtat kaip ryškiai plykstelėjo skėčiai, – teka spalvota upe, puošdami lietaus karalystę ir kartais žvilgčiodami į debesėlius, jo maitintojus. Bet… kaip sakoma, sostas tuščias nebūna, gerai būtų nors vakarop paguldyti jo didenybę, nes juk pabėgs nakčiai ir jūra jam iki kelių. Karalystė nurengta, nuauta, tik likusi lapija tyliai žvilgčioja į savo karalių, svajodama išdžiūti nors nuo vieno užsukusio saulės spindulio, deja.. Visi spinduliai sulekia į vaivorykštę ir ten tupi, laukdami saulės, kad blykstelėję basomis pėdutėmis, pabėgtų į savo saulėtąją karalystę, kur taip jauku ir šilta.

Skaityti toliau„Rudeniški etiudai“

Tiktai ruduo…

Iš esmės niekas nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, išsiverdi kavos, tingiai raukaisi prie savo pusryčių… Tiktai kiekvieną dieną už lango vis tamsiau. O vieną kartą, suskambėjus žadintuvui, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

   Ruduo panašus į savotišką ligą: pradžioje tu mėgaujiesi spalvų kaita, rankomis gaudai krintančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nesuvokiamą liūdesį ir tave apima ramus švelnumas mylimiems ir artimiems, tarsi rytoj, su paskutiniu ant asfalto nukritusiu lapu, išnyks ir jie.

Skaityti toliau„Tiktai ruduo…“

Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai“

J. Walter – šešių romanų autorius, buvo nominuotas „National Book Award“ premijai, apdovnotas Edgaro Allano Poe premija.

Ši knyga „Palaiminti griuvėsiai“ 2012 m. tapo „New York times“ bestseleriu.

Knygoje aprašomi du laikotarpiai: 1960 m. Italija ir šių laikų Los Andželas.

Labai patiko knygos pradžia, kur italas Paskualė 1962 metų Italijos (Ligūrijos) pajūryje savo mažutėlyčiame viešbutyje pamato ir sulaukia neva sergančios amerikiečių aktorės, turinčios labai skaudžią paslaptį. Kaip jis įsivaizduoja, jog pats kažkaip prisišaukė šią aktorę pas save… Po ilgų metų, po ilgų mėnesių sielvarto, vienatvės ir amerikiečių laukimo jis „sukūrė šią moterį iš senų knygų ir filmų gabalėlių, iš dingusių senienų ir savo svajonių griuvėsių, iš savo epinės, užsitęsusios vienatvės.“

Skaityti toliau„Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai““

Mokytojai – šalia

Vakar išsikviečiau taksi, atvažiavo žmogus, bendravimas su kuriuo mane sukrėtė iki sielos gelmių. Sukrėtė taip, kad aš antra diena visiems apie jį pasakoju.

Sėduosi į mašiną. Vairuotojas šypsosi… Aš irgi, bet telefone kažko ieškau darbo reikalais.

Jums nepučia? Ne, ačiū, viskas gerai. Nešalta? Ne, man tikrai viskas gerai. Norite saldainių? Ką tik jų nusipirkau. Labai skanūs! Želė. Dievinu juos! Įprastai keleiviams nesiūlau, tai netaktiška. Bet jums kažkodėl panorau. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite? Noriu! Atidavė man visą dėžutę…

Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks aukštas reitingas taksi firmoje.

Skaityti toliau„Mokytojai – šalia“