Tiktai ruduo…

Iš esmės niekas nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, išsiverdi kavos, tingiai raukaisi prie savo pusryčių… Tiktai kiekvieną dieną už lango vis tamsiau. O vieną kartą, suskambėjus žadintuvui, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

   Ruduo panašus į savotišką ligą: pradžioje tu mėgaujiesi spalvų kaita, rankomis gaudai krintančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nesuvokiamą liūdesį ir tave apima ramus švelnumas mylimiems ir artimiems, tarsi rytoj, su paskutiniu ant asfalto nukritusiu lapu, išnyks ir jie.

Skaityti toliau„Tiktai ruduo…“

Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai“

J. Walter – šešių romanų autorius, buvo nominuotas „National Book Award“ premijai, apdovnotas Edgaro Allano Poe premija.

Ši knyga „Palaiminti griuvėsiai“ 2012 m. tapo „New York times“ bestseleriu.

Knygoje aprašomi du laikotarpiai: 1960 m. Italija ir šių laikų Los Andželas.

Labai patiko knygos pradžia, kur italas Paskualė 1962 metų Italijos (Ligūrijos) pajūryje savo mažutėlyčiame viešbutyje pamato ir sulaukia neva sergančios amerikiečių aktorės, turinčios labai skaudžią paslaptį. Kaip jis įsivaizduoja, jog pats kažkaip prisišaukė šią aktorę pas save… Po ilgų metų, po ilgų mėnesių sielvarto, vienatvės ir amerikiečių laukimo jis „sukūrė šią moterį iš senų knygų ir filmų gabalėlių, iš dingusių senienų ir savo svajonių griuvėsių, iš savo epinės, užsitęsusios vienatvės.“

Skaityti toliau„Jess Walter „Palaiminti griuvėsiai““

Mokytojai – šalia

Vakar išsikviečiau taksi, atvažiavo žmogus, bendravimas su kuriuo mane sukrėtė iki sielos gelmių. Sukrėtė taip, kad aš antra diena visiems apie jį pasakoju.

Sėduosi į mašiną. Vairuotojas šypsosi… Aš irgi, bet telefone kažko ieškau darbo reikalais.

Jums nepučia? Ne, ačiū, viskas gerai. Nešalta? Ne, man tikrai viskas gerai. Norite saldainių? Ką tik jų nusipirkau. Labai skanūs! Želė. Dievinu juos! Įprastai keleiviams nesiūlau, tai netaktiška. Bet jums kažkodėl panorau. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite? Noriu! Atidavė man visą dėžutę…

Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks aukštas reitingas taksi firmoje.

Skaityti toliau„Mokytojai – šalia“

Kristin Hannah „Lakštingala“

Autorė – amerikiečių rašytoja, gimusi 1960 m. rugsėjo 25 d.

Tai pirmasis  šios rašytojos istorinis romanas, kurį įkvėpė nugirsta istorija apie devyniolikmetę iš Belgijos. Tai paauglė, padėjusi sąjungininkų kariams pereiti per Pirėnus į Ispaniją.

Nežinau, ar būna „lengvų“ knygų apie karą? Ar būna tokių istorijų su laiminga pabaiga? Ar išgyvenusius karą galima laikyti laimingais?..

Knygoje aprašomas antrasis pasaulinis karas Prancūzijoje. Vokiečių okupuoti miestai, miesteliai; maisto trūkumas, baimė kažką ne taip pasakyti ar padaryti… Visa tai dar ne taip baisu… kaip tų prisiūtų geltonų žvaigždžių išdavikiškas mirgėjimas…

Skaityti toliau„Kristin Hannah „Lakštingala““

BE PĖDSAKŲ

Mes būsime pirmoji karta, kuri nepaliks savo pėdsakų…

   Mes nepaliksime savo laiškų. Iš savo jaunystės, kai viskas taip aštru ir nedaloma, nors vėliau supranti, kad taip nėra. Mes nepaliksime savo laiškų kai buvom vyresni – draugams, su kuriais ilgimės anksčiau buvusių nesvarbių dienų. Mes nepaliksime savo braižo, nepaliksime sutrinto, suglamžyto, sulankstyto popieriaus, vokų su adresais, antspaudais, vardais tų, kam ir nuo ko.

Skaityti toliau„BE PĖDSAKŲ“

Išbarstytų sorų fėja

Šiandien užbėgau į parduotuvę. Eilėje prieš mane moteris su dukryte. Mergaitei kokie penkeri.

– Mama, galima aš pati sukrausiu produktus ant prekystalio? – klausia ji.

Labai nori padėti.

Mama nervinasi, galbūt kur nors vėluoja, galbūt tiesiog neišsimiegojo.

– Gerai, tiktai paskubėk… – išsiblaškiusi taria dukrai.

Mergaitė su dideliu užsidegimu ima krauti produktus iš vežimėlio ant prekystalio. Skuba. Mama patikėjo tokį dalyką! Reikia pateisinti lūkesčius! Ir staiga…

Skaityti toliau„Išbarstytų sorų fėja“

Ne menkniekis

„Viena moteris išsiskyrė su vyru. Dėl menkniekio. Jis jos nepasitiko oro uoste.

„Ką, jinai maža, ar ką? Galima išsikviesti taksi ir puikiausiai parvažiuoti namo. Pinigų turi. Kokia prasmė trenktis taip toli, eikvoti pinigus ir laiką, jei patogiau pasiimti taksi ir parvažiuoti?“

Ši moteris taip ir padarė. Įėjo į kambarį, vyras prie kompiuterio; jis atsisuko ir pasakė: „Tu atvažiavai? Sveika!“, – ir vėl įsmeigė akis į ekraną. Arba ant sofos su planšete. Arba darbe. Viskas buvo normaliai. Bet ji išėjo.

Skaityti toliau„Ne menkniekis“

Ne šiaip

Viskas, kas mums nutinka šiame gyvenime – ne atsitiktinumas.

Kas benutiktų – viskas teisinga ir viskas taip, kaip turi būti.

Tiktai žmogus, priimantis bet kokią įvykių eigą ir išliekantis ramus bet kokioje situacijoje, įgyja laimę.

Dievas sako: „Ką tu pamilsi stipriau už mane, tą iš tavęs atimsiu…“

Ir dar: „Nesakyk: negalėsiu gyventi be jo – aš padarysiu taip, kad išgyvensi. Keisis metų laikai, medžių šakos, kažkada teikusios šešėlį, nudžius, kantrybė išseks, ta meilė, kurią laikei aistringa, paliks tave, tu būsi sutrikęs. Tavo draugas pavirs priešu, o priešas staiga taps draugu – štai toks šis keistas pasaulis. Viskas, kas manei neįmanoma, įvyks…“

Skaityti toliau„Ne šiaip“