B. A. Paris knyga „Anapus uždarų durų“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė,
Šią knygą priskyriau prie Trilerių kategorijos.

Tai B. A. Paris debiutinis trileris, išleistas 2016 metais Didžiojoje Britanijoje. Knyga iškart pateko į perkamiausiųjų sąrašus.

Istorija pasakojama dviem perspektyvom: anksčiau ir dabar. Džekas – labai išvaizdus advokatas, kuris gina moteris, patyrusias smurtą, nepralaimėjęs nei vienos bylos, susikūręs biografiją be jokios juodos dėmelės. Greisė – graži namų šeimininkė, labai mylinti savo neįgalią seserį. Tiesiog tobula pora. Tobula santuoka.

Skaityti toliau„B. A. Paris knyga „Anapus uždarų durų““

F. Scott Fitzgerald „Švelni naktis“

Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė (Vaga,1997, ). Tai Amerikos rašytojo knyga.

Frensis Skotas Ficdžeraldas (1896 – 1940) – garsiausias amerikiečių “prarastosios kartos” rašytojas. Žymūs jo romanai “Didysis Getsbis”, “Švelni naktis”, “Gražūs ir prakeikti”, “Džiazo amžiaus istorijos”, “Paskutinio magnato meilė” ir kt.

Romanas “Švelni naktis” sudarytas iš trijų dalių, kuriose persipina autoriaus, jaunos aktorės Rozmari, psichiatro Ričardo ir jo žmonos Nikolės pasakojimai.
Skaityti toliau„F. Scott Fitzgerald „Švelni naktis““

Advento kalendorius 2018

Laikas eina, sukasi, bėga… Vaikai auga, viskas po truputį keičiasi… Tačiau advento kalendorių vis tiek kabiname namuose. Šiais metais kalendorius megztas. Manau, kad tai puikus būdas kai kiekvienais metais pritrūksta idėjų advento kalendoriaus gamybai… Nes šį- megztą advento kalendorių galima naudoti ne vienerius metus.

Džiugaus Kalėdų laukimo!

Daugiau mūsų pačių darytų adventinių kalendorių idėjų rasite čia, čia ir čia ir dar čia ir čia, čia.

Prisiglaudei…

 

Prisiglaudei žodžiu,
Jis tarsi tvarstis
Ant mano sužeistos širdies.
Kol šiaurūs vėjai kūną varstė
Ir smigo strėlės praeities,
Aš gyvenau tarsi keleivė
Save pametusi laike

Kuriam manos kelionės kreivė
Tik dar viena… tik dar viena
Tokia, kaip daugelio likimų
Gal ir visai nepanašių,
Tik laikas ėmė ir užkimo
Pavargęs nuo tuščių vilčių.
Rasoms iškritus ant ražienų,
Suvilgius rytmečio kerus,
Prisiglaudžiau tarsi prie sienos
Pajutusi tvirtus pečius.
Ir vėl gyvenimas pražydo
Melsvų rugiagėlių spalva
Na, pasakyk, kad nesuklydo
Diena į laimę vesdama.

Eglė Miliuśytė-Brazdžiūnė

 

Jums viskas bus gerai!

Pasauliui ypatingai reikalingos moterys, kurios yra žavingos, emocionalios, kupinos entuziazmo ir gyvybingumo nepriklausomai nuo aplinkybių. Moterys, kurios nebijo pasakyti tiesos ir kurios gina tai, kuo tiki.

Reikalingos protingos, jausmingos ir užjaučiančios moterys, kurios nesivaržo su vyrais ir nesižemina prieš juos, kurios nekariauja su stipriąja lytimi (ar kitomis moterimis), kurios kituose žmonėse mato jų tikrąją prigimtį, prigimtį žmonių, trokštančių vertingo gyvenimo ir meilės.

Pripažinkime, kad iš tikrųjų mes norime tik meilės. Nors mes nuolat siekiame tinkamos aprangos, tinkamos šukuosenos, tinkamos figūros, tinkamo darbo, tinkamų santykių, tačiau iš tikro mes norime žinoti, kad kažkas mus myli ir viskas bus gerai.

Žinote ką? Jus jau myli ir jums viskas bus gerai!

Mari Forleo

 

Pasakėčia apie tai, kaip išmokyti vaikus būti laimingus

Kartą keliu ėjo senyvo amžiaus išminčius, stebėjo gamtą ir grožėjosi ryškiomis pavasario spalvomis. Staiga jis pamatė vyrą, kuris ant pečių nešė nepakeliamą naštą. Plika akimi matėsi, kad nuo tokios sunkios naštos jam linko kojos.

– Kodėl pasmerki save tokiam sunkiam darbui ir kančiom? – paklausė išminčius.

– Kenčiu tam, kad mano anūkai ir vaikai būtų laimingi, – atsakė vargšas vyras. – Mano prosenelis sunkiai dirbo dėl senelio, senelis – dėl tėvo, tėvas – dėl manęs, o aš kentėsiu dėl savo vaikų laimės.

– O kas nors jūsų šeimoje buvo laimingas? – pasiteiravo išmintingas pašnekovas.

– Kol kas ne, bet vaikai ir anūkai tikrai bus laimingi! – svajingai ištarė vyras.

– Deja, neraštingas žmogus negali išmokyti skaityti, o kurmis niekada neišauklės erelio! – atsiduso išminčius. – Iš pradžių reikia pačiam būti laimingam, tik tada galėsi to mokyti kitų. Tai ir bus tavo geriausia dovana.

 

Šaltinis- https://fit4brain.com/1346

Su šimtmečiu, LIETUVA!

LietuvaNelengva pareiga

 

Mus lietūs išverkė ir paukščiai iščiulbėjo,

ištyvuliavo upės vandenų gilių,

mus medžiai išlingavo, išūžė mus vėjai,

išsupo sūkuriai švyluojančių žolių.

 

Todėl mes girdim lietumi ir paukščiais klausom,

todėl mes žiūrim upėmis ir išlakiais miškais,

mes vėju mąstom dieną saulėtą ir blausią,

mes kalbame daigais, žaliuojančiais laukais.

 

Ir norime, ir norime kaskart sugrįžti

į atmintį ir augalų, ir akmenų.

Mes – lietūs, žolės, medžiai, paukščiai vakarykščiai.

Mums trykšta iš po kojų sūkuriai liepsnų

 

ir pelenų. Bet mes privalome išlikti

pasaulyje, nors būtų jis ir atgrasus.

Per vieną šimtmečių atsitiktinį blyksnį

mes galim jaust, mąstyt, kalbėti už visus.

 

Ant kalno stovime ar klimpstame į raistą –

nėr mums erdvių tuščių – tegu šiurkščių, rūsčių.

Ir akys lyg per kaitrą spiginančią raibsta

nuo tiek daiktų, nuo paslapčių ir – nuo minčių.

 

Jonas Jakštas

Per mažai gerų žodžių…

Šiandien ir visada vis prisimenu ir prisimenu šiuos Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.“ O kad daugiau dėkotume, daugiau mylėtume, daugiau atleistume!!!

 

Su Mokytojų diena!

MIELI MOKYTOJAI,

Jūs lapų šnaresy išgirskite melodiją,
Kurią šiaurys iš tolių greit atpūs.
Gražiausių palinkėjimų simfonija
Vien Jūsų šventei paskirta lai bus!

 

Su Jūsų diena, mielieji Mokytojai!

Žodžiai Genutės Česnauskienės

Astrida Lindgren apie vaikų bausmę

Astriuda Lindgren Jacob ForselKai buvau 20-ties, sutikau seno pastoriaus žmoną, kuri papasakojo, kad augindama pirmą vaiką, ji netikėjo, jog vaikų mušimas galėtų padėti, nors lupimas su rykšte, buvo normalus to meto vaikų drausminimo būdas. Vieną kartą jos vaikutis, būdamas ketverių ar penkerių metų, padarė kažką, už ką, ji manė esant jį nusipelniusį rykštės – pirmą kartą gyvenime…Ji paliepė eiti laukan ir susirasti rykštę, kuria ji galėtų lupti…Vaikutis ilgai negrįžo. Galiausiai grįžo su ašaromis akyse. ,,Mama, – paskaė raudodamas, – aš neradau rykštės, bet radau akmenį…kad galėtum į mane mesti…“
Staiga mama suprato, kaip visa ta situacija atrodo vaikui: jei mama nori man sukelti skausmą, tai koks skirtumas su kuo ji tai padarys – su rykšte, ar su akmeniu?
Mama pasisodino vaiką ant kelių, apsikabino ir pati pravirko…Ji pasidėjo akmenį virtuvėje ant lentynos, kad primintų sau, jog smurtauti – niekad nevalia!