***

Mama

Saulė
Išeis ir pareis.
Amžiai
Viens kitą pakeis.
Nieko nėra
Svarbiau
Už tavo buvimą.
Už tuos pačius žodžius
(Kartoju juos iš pradžių),
Mama,
Už tavo žiūrėjimą.
Nepravirkimą.
Šypsnį
Vėlyvo rudens-
Šaltinį gyvo vandens.
Už tavo
Žolynų takus
Nieko
Gailiau
Nebus…
(Genovaitė Žibikienė)

 

***

Tavo šypsena , mamyte,
Man kaip cukrus, kaip medus,
Mano meilė ir gėlytė
Prie tavos širdies priglus.

Tavo rūpestis, kantrybė,
Tavo akių šiluma,
Tavo laimė ir ramybė-
Tai graži vaikų daina.

 

***

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
(Vytautas Mačernis)

***

Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimos mamos namus.
Prie stalo apskrito susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli…

***

Mamos ranka švelniai nubraukdavo nuo mūsų veido ašaras
Ir nuo vėjo išdraikytus plaukus.
Mamai užtekdavo laiko ir Jūsų skausmams išklausyti
Ir paguosti, ir pabarti.
Nepagalvojome, kad mamai dienas negrąžinamai keitė naktys.
Mes ir nepamatėme, kad mūsų mamų plaukai pabalo,
Kad apie akis atsirado naujos nuovargio raukšlelės.
Atleisk mums, mama, kad mes ne iš karto atsiminėm Tavo akių spalvą,
O mamos akys į mus žiūri visur ir visada, dieną ir naktį.
Mama, kodėl tu mūsų nepamokei, o laukei, kol mes patys suprasime,
Kad imant reikia ir patiems duoti.
Miela mama, ar galėsit Jūs mums atleisti už tas nemigo naktis,
Už raukšles, atsiradusias per anksti dėl mūsų nerūpestingumo.
Ar galėsite atleisti už tai, kad savo svajones ir visus savo džiaugsmus
Dažniausiai dovanojome kitiems, o Jums, mama palikdavome
Rūpesčius ir laukimus.
Ar ne per vėlai kreipiamės į Jus žodžiu?
O kad galėtų mūsų jauni delnai nubraukti nuo Jūsų veido raukšles,
O mūsų meilė galėtų išlyginti jūsų vargo ir skausmo dienų takelį.
Štai ir vėl Jūs motiniškai nusišypsote pro ašaras ir vėl skubate
Savo mintyse mus nuraminti:
„Vaikai, aš Jums jau seniai viską atleidau, nes aš Jūsų motina".

***

Jei Jūs galėtumėt, MAMA –
Jūs visus akmenis nurinktumėt nuo vaikų kelio,
Ir būtų jis toks paprastas ir tiesus.
Jei Jūs galėtumėt, MAMA –
Pelkes paverstumėt į veją žalią,
Į saulės spindulius –
Žvarbius lietaus lašus.
Jei Jūs galėtumėt, MAMA,
Jūs visas dienas papuoštumėt žiedais
Pavasariniais, kad lengva būtų vaikams kely…
Jei Jūs galėtumėt, MAMA,
Jūs vaikams išplėštumėt savo širdį
Iš krūtinės, bet gaila…
Na ir gerai, kad šitaip negali…

Mamai

Dėkinga Tau, kad pašaukei gyventi
Kad dovanojai saulės šviesą, dangų
Ir šiandien noriu Tau aš nusilenkti
Ir prisiglausti vėl prie Tavo rankų.

Tau noriu viską viską pasakyt
Pasidalinti nemiga per pusę
Žinau, kad lizdo nevalia draskyt
Bet prie Tavęs juk amžinai nebūsi.

Motule, mama, paklajot eime
Į pilką kelią už vaikystės sodo
Sakyk, juk ta pati žolė kieme
Tik savo medžiams jau kitaip atrodo.

Pasiklausykim šnaresio lietaus
Lyg vaikščioja kažkas ir glosto pirštais
Tik šiandien mama, šiandien supratau,
Kad praeitis ne taip lengvai numiršta.

Tu langus drobule balta uždenk
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiski prieš Tave man nusilenkt
Ir pabučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
(Gražauskaitė)

Palaimink, mama

Gyvenime tiek tykojo pavojų.
Kad nugalėt juos, nepalūžt kartu,
Aš mintyse prašydama kartojau:
– Palaimink, mama, iš aukštų skliautų.

Tuokart palaiminti tu nesuspėjai,
Nors mūsų verksmą gal dar išgirdai?
Tą naktį siautė rūstūs šiaurės vėjai…
Tikiu – dvasia tėvynę suradai.

Kur tu bebūtum, laukiu tavo šventės.
Ją vis prisimenu. Tik kur padėt gėles?
Palaimink, mama. Mokyk kaip gyventi.
Aš vėl prašau, aš taip ilgiuos tavęs.
(Janina Brokevičienė)

***

Motinos meilė, kaip dangiškos ugnys,
Skaidriai liepsnodamos guodžia pasaulį…
Motinos meilė – tai skausmas bedugnis,
Nešantis žemei gyvenimo saulę.
(P. Vaičaitis)

***

Tu vienintelė mano
Kas tave pavaduos
Tavo vardą man šlama
Ryto vėjai žieduos.