Meilė

Per akmenis riedančio upelio daina,
Alyvų sode užsidegusi diena,
Per ežero gelmę nubėgę lakštingalų treliai,
Padangėj it perlai virpą vyturėliai –
Tau tu, o meile dievina!..

Uždengianti saulę vakarų ūkana,
Širdy nebegęstanti ilgesio liepsna,
Pražydusiom pievom nuskridę pavasario metai,
Krūtinėj lyg upėj sukilę verpetai –
Tau tu, o meile dievina!..

Tavy, kaip giliam amžinam šuliny,
Gyvenimo viltis ir vilionė kvapni –
Per sutemų tolį nubėgę lakštingalų treliai,
Padangėj it perlai virpą vyturėliai –
Tau tu, o meile viešpatni!..
(Stasys Santvaras)

***

Pasiilgau tavęs,
O pakvaišėlis vėjas
Kaži kaip nejučia
Prisišliejo manęs,
Kai trumpam sumirgėjo
Pievų smulkiosios gėlės
Ir susmigo trys smilgos
Į laukų smilteles.
Ir sudžiovė ant jų
Vasarinė skalbėja
Mano meilės akių
Begalines gelmes.

Saulė leisdamos blukino
Ašaringą spindėjimą,
Rūkas kilo nuo žemės,
Godžiai rydamas jas,
Tik pakvaišėlis vėjas
Man prie kojų gulėjo
Ir nė motais jam, rodės,
Smilgų tas šnabždesys.
(G. Luošaitė)

Jei tiki, kartok

… karveliai sutūpę ant stogo burkuoja meilės žodžius
meilės žodžius vis tuos pačius juk ir mergaitei
nepasakysi kad myli niekaip kitaip kaip myliu…
(Tomas A. Rudokas)

***

Mano meilė laimingai baigės
Ji nuėjo linksma su kitais
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.

O man liko ruduo geltonuoti
Ir žvaigždėti kasnakt vakarai
Ir tos eilės iš mažo bloknoto,
Kad ruduo ir kažkas negerai…

Vakarais ji dažnai geria vyną
Juokaudama šaukia: „Ach, Dieve!"
O akyse man patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.

Iš jos lūpų, pečių, iš jos šilko
Dvelkia stiprūs Quoti kvepalai.
Gal kitiems tai gaivinančiai trenkia
Tai kitiems, o jau man per vėlai.

Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo laiminga su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.
(A. Miškinis)

Meilė

Gėlių nektaras
Apsvaigino mane…
Ir dabar aš esu
Žydėjimas
Mirusiuos laukuos…
Dabar aš esu
Gyvybė
Žiemos rankose…

Tik pažiūrėk
Į mano akis –
Ir pamatysi,
Kad aš aklas…
(R. Kisielius)

Šaltinis

Neišeik tu viena į sutemas,
Neišeik į slaptingą naktį.
Liksiu kambario sienų supamas.
Nesiryždamas žiburio degti.

Sunkią galvą pakelsiu paryčiui –
Tavo pėdsakas bus atvėsęs.
Ne už laimę, už skausmą – ačiū.
Už aiškumą ir tiesą.

Švento ilgesio vėl kankinamas,
Neišmokęs nei keikt nei liaupsint,
Aš ieškosiu. O tu – kaip likimas –
Vėl manęs prie šaltinio lauksi.
(E. Selelionis)

***

Aš sapnavau,
Kad, rodos, palikau
Be tavo meilės – – –
Vidury nakties – – –
Kad metai skriejo,
Ir kaskart sunkiau
Man buvo ranką į tave ištiest – – –
Kad, rodos, pamažu
Dingsti,
Dingsti,
Lyg ūkuose
Tarp svetimų žmonių – – –
Iš kur sapnai šie,
Slogūs ir keisti?
Kodėl šitais sapnais aš gyvenu?
(A. Baltakis)

Mudu

Iš vieno dubenio pavalgėm
Pagalvį vieną išgulėjom
Po šita didele padange
Net netikėdami – mylėjom.

Ir laiko maža buvo likę,
Ir atvirai kalbėjo protas.
Ir meilės trikampiai iškrikę
Susidėliojo tarsi grotos.

Po akmenim glūdėjo žolės,
Užmigę tūkstantąjį kartą.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar rūksta šautuvas iššovęs.
Bet buvo verta.
Buvo verta.
(R. Skučaitė)

***

Meilės niekada nebūna pakankamai.
Niekada, iki pat grabo lentos,
Niekada, su jokiu žmogum.
Turbūt visada jos per mažai ir
Tai didžiausia bėda šiame pasauly.
(Remarkas)

***

Ištiesiau ranką – paliest,
Ir suplyšo voratinkliai,-
Nieks neapsaugos
Įskilusio vasaros veido,
Tu nebetiktas,
Ir aš jau tokia netikra,-
Gal mus abu
Po nukritusiais lapais palaidos.
(B. Liniauskienė iš eilėraščio „Nuotaika")