Tau

Tegu nebus tavęs arti,
Ir mano šauksmą perrėks vėjas,
Tu visada mane jauti
Ir viską visada atspėji.

Širdis nejaus ir negirdės
Nė vieno perspėjančio gausmo –
Galbūt negreitai man skaudės,
Bet tu sapnuoji mano skausmą.

O kai našta labai sunki,
Kada kely pavargsta kojos,
Tu mano nerimu degi
Ir mano pergalę sapnuoji.
(V. Palčinskaitė)

***

Aš neištversiu šio pavasario, – mane kur nors
Išvežkite, kaip sniegą išveža už miesto…
Alyvom dvelkia iš pavasario burnos:
Taip užkvepia dainuodamas maestro.

Pabudintas dainavimo po šios žiemos ilgos,
Kaip vaikščiočiau, ką veikčiau, ką sakyčiau?..
Galiu neatlaikyti meilės – kaip ligos,
Senos, įskaudintos, atkritusios netyčia…
(M. Martinaitis, Atmintys, LX)

***

Dar vieną atmintį aš tau rašau
Todėl, kad nieko kito neprašau,
Kad praeini pro šalį, nesustoji,
Apie mane visai nepagalvoji.

Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo,
Negriuvo niekas, niekas nepražuvo,
Nerašėme laiškų ir jų neplėšėm –
Ir likom nei draugai nei priešai.
(M. Martinaitis, Atmintys, LXIII)

***

Tu ne mano akis matai
Tu matai horizontą –
Ribą tarp žemės
Ir tarp dangaus.

Tu ne mano žodžius girdi –
Tu savo minčių klausai,
Kurios visada tau
Į mano balsą panašios.
(Marcelijus Martinaitis)

Aš Žinau

Aš žinau, yra Tiesa pasauly
Ir keliauja ji vienui vienui viena.
Pro melus, pro kerštą, pro apgaulę
Eina ji tik vieną žodį nešdama,
Vieną žodį – Meilę – nešdama.

Aš žinau, yra Taika pasauly,
Ir keliauja ji vienui vienui viena.
Pro karus, pro kerštą, pro apgaulę
Eina ji tik vieną ginklą nešdama,
Vieną ginklą – Meilę – nešdama.

Aš žinau, yra Šviesa pasauly
Ir keliauja ji vienui vienui viena.
Pro naktis, pro padugnes ji spindi saule
Ir karaliui, ir man, vargšui, amžina.
Meilė – Meilė – Meilė – amžina.
(Bernardas Brazdžionis)

***

Smėlyje nupiešiau tavo gimtadienį –
Ir laimę, ir džiaugsmą,
Ir juoką putojančioj taurėj.
Tik meilės nenupiešiau –
Manęs nebuvo prie šventinio stalo.
V. B.

***

Daug saulės, nes tik joje žydi gėlės,
Daug džiaugsmo, nes tik jame žmogus pamiršta liūdesį,
Daug laimės, nes tik joje gimsta šypsena,
Daug meilės, nes tik meilėje žmonės suranda vienas kitą.

Pavargusiems laukti

Kodėl Tu stovi už visų, mano Mylimasis, ir jų
šešėlyje slepies? Jie stumdo Tave, praeina dulkinu keliu ir visiškai Tavęs
nepaiso. Aš laukiu čia vargingas valandas, dėliodama Tau skirtas dovanas,
tačiau praeiviai nuolatos ateina ir vieną po kitos gėles pasiima. Mano pintinė
jau beveik tuščia.

Praėjo rytmetis, praėjo ir vidudienis. Jau mano
akys merkias vakaro šešėliuos. Žmonės, eidami namo, pažvelgia į mane ir
šypsosi, o aš degu iš gėdos. Sėdžiu tartum elgetaujanti mergaitė, ant veido
užsitraukusi skarelę. Kada jie klausia, ko man reikia, akis nuleidžiu ir nieko
jiems neatsakau.

O kaip galiu jiems pasakyti, kad laukiu čia Tavęs,
kad Tu ateiti pažadėjai. Kaip galiu prabilt iš gėdos, kad skurdas – visas mano
kraitis. Tačiau širdies gelmėj didžiuojuos tuo skurdu.

Aš sėdžiu ant žolės, žiūriu į dangų ir svajoju apie
Tavo atėjimo spindesį – visi žibintai suliepsnoja, auksinės vėliavėlės plazda
virš Tavojo vežimo, o žmonės prie kelio stovi, iš nuostabos netekę žado,
matydami, kaip išlipi Tu iš vežimo pakelt manęs iš dulkių ir šalia savęs
pasisodinti – nuplyšusią mergaitę elgetą, virpančią iš gėdos ir puikybės, kaip
vijoklį vasaros vėjuje.

Bet laikas bėga, o Tavo ratų bildesio vis
negirdėti. Daug eisenų, triukšmingų, šūkaujančių ir puošnių praeina pro mane.
Nejau tik Tu tylus stovėsi jų šešėlyje? Nejau tik aš viena raudosiu, laukdama
Tavęs, ir savo širdį alinsiu beprasmiu ilgesiu?

Rabindranato
Tagorės malda iš rinkinio „Gitandžali"

***

Meilė yra dangiškas kvėpavimas rojaus oru.

V. Hugo

***

Tyloje aš girdžiu tavo balsą. O balse aš girdžiu tavo tylą. Šitaip sielos
dvi šoka valsą.
Šitaip
širdys staiga prabyla …